Pasidalink per Facebook!

2019 metai tik ką baigėsi. Kokie jie buvo? Kai kam labai geri, kai kam nelabai. Žodžiu – visokie. Visiems niekad geri metai nebuvo. O kaip iš laiko glūdumos atrodo praėjusio amžiaus vidurys Gražinai Bartašienei? Pats trėmimo laikas. Baimė, neužtikrintumas rytdiena. O reikėjo gyventi, sutikti Naujieji neužtikrino ramybės.

Širvintų kultūros centro Gelvonų filialo folklorinis ansamblis, pasivadinęs „Savinge“. Kodėl? Visai netoli Gelvonų miestelio yra Savingės vienkiemis. Va, tada praėjusio amžiaus viduryje Savingės vienkiemyje ramiai, tvarkingai gyveno Aleksandros ir Kazimiero Morkūnų šeima. Šeimos galva dirbo žemės ūkio kooperatyve „Vilnius“, žmona augino dukrytę Gražiną. Neaišku, kam ir kodėl netiko ši šeima. Mažą, trejų metukų SSSR priešę Gražiną su mama išgabeno į Altajaus kraštą. Ką beveiks likęs vienas tėtis? Savo noru išvažiavo ieškoti brangiausių žmonių. Susitiko Altajaus krašte, Smolensko rajone. Čia ir praleido daugelį metų dirbdamas pramonės kombinate buhalteriu, buhalteriavo ir Ulan Ude. Čia gimė sūnus, čia užaugo ir baigė vidurinę mokyklą Gražina. Mokykla baigta, atestatas rankose.

Jaunai merginai reikia pasirinkti tolimesnį gyvenimo kelią. Net minties nebuvo likti senojoje vietoje. Tik į Lietuvą! Visa vaikystė, paauglystė prabėgo Altajuje, kiemo ir klasės draugai liko Smolensko rajone. Atsisveikinusi su šeimos nariais viena Gražina atvyko į Lietuvą. Lietuviškai kalbėti buvo dar labai sunku, o laukė stojamieji. Tremtis pakišo koją, norint mokytis Žemės ūkio akademijoje. Tik suprantančių esamą padėtį dėstytojų dėka Gražina galėjo mokytis medicinos mokykloje.

Tapusi akušere, gavo paskyrimą į Pabaisko medicinos punktą. Po poros metų atsirado galimybė grįžti į gimtąsias vietas – Gelvonus. Čia buvo ne tik ligoninė, bet ir trys gimdymo lovos. Darbo buvo pakankamai. Ligoninėje nebūdavo laisvų lovų, ne todėl, kad tada daugiau sirgo, o todėl, kad Gelvonuose ir aplinkiniuose kaimuose buvo daug gyventojų. Gyveno daug jaunų šeimų, tad darbo turėjo ir jauna akušerė Gražina. Laikui bėgant Gražina Bartašienė persikėlė į Širvintas ir daugelį metų dirbo akušere.

Šiuo metu jau suaugę, net ir persiritę per penkiasdešimtmetį vyrai ir moterys – tai Gražinos Bartašienės „pagauti“ naujagimiai. „Ne mano vienos, – juokiasi Gražina. – Tai ir Elenos Vietrinienės, Aldonos Usonienės vaikai, – paaiškino. – Dirbom ranka rankon, be pavydo ar pykčių. O sąlygos buvo sunkios. Akušeriniame skyriuje [dabar jau nugriautuose parapijos namuose – red. pastaba] stovėjo dešimt lovų, kai kada lovą pastatydavo net koridoriuje. Tualetas – plati kėdė, o po ja kibiras, vietoj sienos – širma, malkomis kūrenamos krosnys. Ne ką geresnės sąlygos buvo, kai ligoninė glaudėsi Paširvinčio I pastatuose. Maistą veždavo greitosios pagalbos mašina, katiluose. Atvėsusį šildydavo vietoje. Džiaugėmės, kai 1966 metais persikėlėme į naują pastatą [šiuo metu jau nugriautas – red. pastaba]. Tada jau turėjome naujagimių, sesučių kambarius“.

Persikėlus akušerės darbo metu dirbo savo darbą, o laisvalaikiu tapo dažytojomis, nes naujame pastate langai buvo nudažyti pilka, metalą primenančia spalva, lovytės naujagimiams vos ne juodos. Pačios akušerės savo iniciatyva ieškojo baltų dažų, teptukų ir darė tai, kas joms nepriklausė. – „Pačioms gražiau ir gimdyvėms jaukiau, – paaiškino Gražina. – Tais laikais gimdyvės su naujagimiais buvo laikomos aštuonias paras. Šiukštu netgi tėveliams užeiti į skyrių“. Dar ir dabar daugelis atsimena, kai po ilgų prašymų sesutė artimiesiems per langą parodydavo kūdikėlį.

O koks puikus darbo kolektyvas! Su bendradarbiais keliavo į Leningradą [Dabar Sankt Peterburgas – red. pastaba], Estiją, aplankyti teatrai Vilniuje, Kaune. Lankydavosi bendradarbiai vieni pas kitus įvairiomis progomis. Gera darbo atmosfera skyriuje buvo, kai Gražina pradėjo dirbti vadovaujant Broniui Amšiejui, nesikeitė ji ir vyr. gydytojais tapus Algimantui Kristučiui, Antanui Kamarauskui, Vladui Usoniui, Antanui Lidžiui.

„Praėjo jau daug metų nuo to laiko, kai gyvenau Savingėje. Prisimenu Altajaus kraštą. Buvę bendramoksliai organizavo susitikimą. Nepamiršo ir manęs. Nuvažiavau su vyru Albinu. Kalbų, prisiminimų, juoko – iki šiol malonu prisiminti. Buvo per tiek metų visko, bet vis dėlto gerai pragyventi metai. Dabar gyvenu ramiai. Su vyru laukiame apsilankančių vaikų, vaikaičių, provaikaičių. Po sūkuringos jaunystės, brandžių darbo metų dabar galima iš tolo stebėti įvykius“, – ramia gaida ir gera nuotaika pokalbį baigė Gražina Bartašienė.

Nuotraukos iš G. Bartašienės asmeninio archyvo

2019 metai tik ką baigėsi. Kokie jie buvo? Kai kam labai geri, kai kam nelabai. Žodžiu – visokie. Visiems niekad geri metai nebuvo. O kaip iš laiko glūdumos atrodo praėjusio...