Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas liepos 25 d. laikraščio „Širvis“ 29-ame šių metų numeryje.

Šiandieną svečiuojamės pas ūkininkę Dalią Čirbienę – dzūkę, Alytaus krašto dukrą, jau ketvirtą dešimtį metų gyvenančią Širvintose. Tradiciškai bandome iškvosti, kokie gi vėjai atpūtė ją į mūsų kraštą?

pramonės technikumą ir įgijusi pieno pramonės technologės specialybę būsima darbo vieta pasirinkau Širvintas. Kaip gera moksleivė turėjau teisę rinktis. Ne vienas mano pasirinkimu stebėjosi. Taigi į Širvintas atvykau savo noru ir visiškai laisva valia, – šypsodamasi pasakoja Dalia.

– Visgi įdomu, kodėl rinkotės būtent Širvintas? – Čia jau buvo įsikūrusi mano sesers šeima. Drąsu vykti ten, kur yra savų, negu nerti į visišką nežinomybę. Matyt, bailoka mergaitė buvau, – juokiasi pašnekovė.

Toliau galima ir neklausti, visiškai aišku, kad likimo vadžias tvirtai suėmė jos didenybė meilė. Dzūkaitė Dalia krito į akį širvintiškiui Remigijui, susikūrė jauna šeima ir minčių kažkur išvykti nebebuvo. Dalia sako esanti sėsli, neįsivaizduojanti savęs periodiškai keičiančios gyvenamąją vietą, o vyras irgi neplanavo palikti gimtinės.

Besidarbuojant Širvintų pieno gamykloje, prabėgo septyniolika metų. Kai įmonė nebeatlaikė permainų smūgių, darbo nebeliko, teko ieškoti naujos veiklos. Tuo metu kaip tik kūrėsi nauja tarnyba, buvo reikalingi kontrolės asistentai. Dalia nusprendė pabandyti ir penkiolika metų tikrino rajono ūkininkų bandų produktyvumą, tvarkė apskaitą, ženklino gyvulius. Deja, ir šį darbą teko palikti. Ne visai savo noru, bet apie tai ūkininkė pasakoti nenori, viskas baigta ir tebūnie pamiršta.

Vėl atėjo apsisprendimo metas. „Ne mano būdui nieko neveikti, ar prašyti valstybės paramos, – sako Dalia. – Nusprendžiau susikurti nedidelį pienininkystės ūkį. Daug metų tikrindama ūkininkų bandas, žinojau, kieno galvijai produktyviausi, geriausios kilmės ir tinkamiausių savybių. Nusipirkau mažų telyčaičių ir nutariau pati jas užsiauginti.“ Pagal tuo metu galiojusias supirkimo kainas, atrodė visai geras planas turėti septynias – aštuonias karves ir pragyventi iš parduodamo pieno. Bet kam, jei ne ūkininkams žinoti, kokie nepastovūs tie žemės ūkio reikalai, kaip greitai čia viskas keičiasi. Kai septynios telyčios jau buvo veršingos ir po keleto mėnesių turėjo prasidėti pieno ūkio veikla, drastiškai pradėjo mažėti supirkimo kainos. Tapo aišku, kad su tokiomis kainomis nieko nepavyks pradėti, nepragyvensi. Pasitarę Čirbos nusprendė pasilikti tik dvi karves, o likusias parduoti. Pasiskelbė apie pardavimą, o čia ir vėl laukė nusivylimas – niekam Lietuvoje jų augintinių nereikėjo. Penkios telyčios „emigravo“ į Lenkiją. Dalia pasakoja klausinėjusi jaunos lenkų ūkininkų šeimos apie galvijų supirkimo kainas ir išgirdo visai kitokius skaičius. Jei pas mus tiek mokėtų, tai tikrai galima būtų visai pakenčiamai verstis. Ūkininkė niekaip nesupranta: pas kaimynus pienas superkamas brangiau, nei pas mus, o produkcijos kainos parduotuvėse gerokai žemesnės, ne paslaptis, kad ne vienas lietuvis ten apsiperka. Kas pas mus ne taip? Padėtis nelabai gerėja. Štai vien pastaruoju metu trys ūkininkai likvidavo pieno bandas, karvių Širvintų rajone vis mažėja.

Skaudama širdimi pardavusi nuo mažens pačios užaugintas ir išpuoselėtas karvytes, ūkininkė Dalia pakeitė veiklos kryptį. Dabar ji laiko dvi karves ir daugiau kaip trisdešimt trumpavilnių mėsinių avių. Aviena šiuo metu, kaip sakoma, „ant bangos“, pirkėjų netrūksta. Dauguma vyresnės kartos atstovų dar atsimena, kad seniau aviena buvo rieboka, su specifiniu prieskoniu. Bet šiuolaikinių veislių avių mėsa gerokai skiriasi nuo tos senosios. Norintiems maitintis sveikiau, aviena yra labai tinkamas pasirinkimas.

Pati Dalia gali tai patvirtinti, nes domisi sveika mityba, sveikuoliškomis tradicijomis, noriai dalyvauja sveikuolių klubo „Žvalumas“ veikloje. Gaila, dabar šio klubo veikla kiek sulėtėjusi: žmonės užsiėmę, sunku kažką suorganizuoti.

„Mėgau ir tebemėgstu keliauti, – rodydama kelionių nuotraukas, pasakoja Dalia. – Deja, tuo galėjau mėgautis tik jaunystėje, tuomet visa buvusi Sovietų Sąjunga buvo apkeliauta. Šiandieną keliauti neleidžia „lenciūgai“, – juokiasi pašnekovė, – kurgi tuos gyvulius padėsi. Labai džiaugiausi, kai prieš porą metų dukros padarė staigmeną ir suorganizavo „mergaitišką savaitgalį“ Romoje. Vyras geranoriškai liko ūkio prižiūrėti, o mes trys praleidom laiką neapsakomai puikiai. Gerų prisiminimų paliko ir kitas „mergaitiškas savaitgalis“ – šį kartą Druskininkuose.“

Dalia džiaugiasi ir didžiuojasi savo dukromis. „Likimas man davė dvi labai geras dukras,“ – sako ji. – Vyresnioji Evelina Vilniaus universitete baigė chemijos bakalauro ir biochemijos magistro studijas. Darbštumas, gabumai ir žinios suteikė jai pripažinimą ir aukštus pasiekimus darbe. Jaunesnioji Ieva Vytauto Didžiojo universitete įgijo politologijos bakalaurą ir viešųjų ryšių magistrą. Liaudyje sakoma: „Geri vaikai tėvams paguoda, blogi – širdį užduoda“. Galiu pasakyti, kad mano vaikai yra tikra paguoda.“ Mama džiaugiasi, kad abi dukros nesiruošia emigruoti, nes, kaip ir ji pati, tiki, kad atsakingai dirbant tikrai galima užsidirbti ir puikiai gyventi Lietuvoje. Pagirtinas požiūris.

Dalia užaugo didelėje ir darnioje šeimoje. Ji – jauniausia iš aštuoneto vaikų. Pas jauniausiąją dukrą šiuo metu gyvena ir mama. Iš šeimos ir ūkininkavimo tradicijos paveldėtos: tėtis turėjo daugiau kaip penkiasdešimt hektarų žemės, dėl ko pelnė buožės vardą. Tik gerų žmonių, perspėjusių, kad šeima įtraukta į tremiamų asmenų sąrašus, pavyko išvengti Sibiro. Tai šeimai kainavo keletą metų slapstymosi ir gyvenimo toli nuo namų. Beje, Dalia yra vienintelė ūkininkė iš viso aštuoneto vaikų. Ji juokauja, kad žemę myli visi, bet toji meilė apsiriboja daržu, sodo sklypu ar gėlynu.

Paklausta apie meilę Širvintoms, Dalia Čirbienė atsakė: „Aš į tai žiūriu šiek tiek kitaip. Žinoma, aš pasiilgstu gimtosios Dzūkijos. Suprantama, man artimos Širvintos – juk tai mano vyro gimtinė, čia gimė ir užaugo mano dukros. Bet kaip meilės objektą aš įvardinčiau Lietuvą. Juk kas gali būti gražiau už jos žemę ir gamtą? Kaip malonu, kai ryte tave pasitinka vėsa, bundanti gamta ir rasoti rožių žiedai, o vakare labos nakties palinki kiemo obelyse svirpiantys žiogai ir paupy suokiančios lakštingalos… Atraskime save Lietuvoje.“

– Ar gera gyventi Širvintose? – Gerovę susikuriame mes patys. Šiandieną daugelis širvintiškių stebisi valdžios po miestą išmėtytais stendais su užrašu „Širvintose gyventi gera“. Lyg kažkas kažkam nori įteigti tą sąvoką. Ar nuo stendų ir parodomųjų frazių juose tikrai gyvensime geriau, ar suprasime, jog mums čia gera? Kažkokios kvailystės. Esu sėslus žmogus, dirbu ir nesiskundžiu niekuo, man čia gera. Bet taip pat gera gali būti bet kur kitur, jei tą gerovę susikursi. Ant padėkliuko niekas nieko gatavo neatneša. Apskritai norėtųsi, kad pasaulyje viskas būtų gražu, kad šeimos būtų tvirtos ir darnios, kad nebeliktų girtuoklystės. Dėl to visi turime stengtis ir kovoti.

Straipsnis buvo išspausdintas liepos 25 d. laikraščio „Širvis“ 29-ame šių metų numeryje. Šiandieną svečiuojamės pas ūkininkę Dalią Čirbienę – dzūkę, Alytaus krašto dukrą, jau ketvirtą dešimtį metų gyvenančią Širvintose. Tradiciškai bandome iškvosti,...