Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas rugpjūčio 15 d. laikraščio „Širvis“ 32-ame šių metų numeryje.

Maniau, numirsiu, kai pavasarį prailgino mokslo metus. Taip buvo karšta klasėje, neturėjome kuo kvėpuoti, kokie ten buvo mokslai – kankynė. Galų gale sulaukėme atostogų. Valio! Paatostogavau namie, jau traukia kažkur kitur išvažiuoti. Pasitaikė galimybė stovyklauti Biržų rajone Vabalninko seniūnijoje, Daunorių kaime pas pastorių Julių Pikūną. Stovykla vadinosi „Tu esi ypatingas“. Tokiais ten mes ir pasijutome. Čia labai patiko stovyklauti. Gyvenome palapinėse, valgėme pavėsinėje, – maudėmės, dūkome. Išmokau iš balionų su miltais išraityti kamuoliukus. Labai patiko, tik kas gera, tas greitai baigiasi. Grįždamas namo jau galvojau, kad būtų gera šia vasarą dar kur nors pastovyklauti.

Man dar būnant pradinuku, į miesto pradinę mokyklą atvažiuodavo krepšinio treneriai iš Vilniaus, pagal projektą „Krepšinio galia“, kurį rėmė Kazickų šeimos fondas. Susidraugavau su treneriais Arminu Vareika, Artūru Seržantu. Dabar aš jau lankysiu „Atžalyno“ septintąją klasę, lankau krepšinio treniruotes pas kitą trenerį, tačiau mano draugystė su vilniečiais treneriais nenutrūko. Jei tik yra galimybė, Arminas mane pasikviečia į krepšinio varžybas. Štai Kaune, „Žalgirio“ arenoje, mačiau finalines krepšinio varžybas tarp Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“. Viskas buvo puiku. Gerai klostėsi kelionė į Kauną, valgėme skanius patiekalus kavinėje, tik galutinis rezultatas nuvylė. Esu „Lietuvos ryto“ fanas. Laukia naujas krepšinio sezonas gal šiemet pasiseks Vilniaus „Lietuvos rytui“. Aš to jam labai linkiu. Apie krepšinį galiu pasakoti daug ir įdomiai, tačiau dabar pasakoju, kaip patekau į antrą šią vasarą stovyklą.

Jau dvi vasaras aš atostogavau Karklėje „Žilvičio“ stovykloje, žinoma, tik savo vilniečių trenerių dėka. Tada buvo labai įdomu, labai smagu, labai patiko. Norėjosi ir šiemet ten pabuvoti. Su Arminu bendrauju per feisbuką. Jam papasakojau apie stovyklą Biržuose ir užsiminiau, kad labai norėčiau nukeliauti prie jūros, gal susitikčiau su pernai buvusiais draugais iš „Žilvičio“. Arminas suprato mano užuominą ir norą. Stovykla ir kelionė į Palangą nemažai kainuoja. Treneris rado išeitį — jis paskelbė per feisbuką savo draugams ir pažįstamiems: „Vasarą stebuklų metas – dauguma vaikų svajoja pabuvoti Karklėje „Žilvičio“ stovykloje. Aš pažįstu vieną berniuką (t. y. mane), kuris labai nori ten nuvykti, tačiau reikia 270 eurų. Komentaruose prašau parašyti, kas kiek galite pridėti prie berniuko svajonės išsipildymo – 2,3,5 eurus“ Treneris sakė, jog netruko nė penkių minučių, kai reikiama suma buvo surinkta. Aš esu labai dėkingas treneriui, jo draugams, tiems geriems žmonėms, kurie nepažinodami manęs, padėjo man vėl nukeliauti prie jūros. Labai labai AČIŪ!

Buvau labai laimingas, kai sužinojau, kad vykstu į Karklę. O toks nuostabus oras tada buvo. Stovykloje daugiausia žaidėme krepšinį, vakarais eidavome prie jūros, lankydavomės stovyklautojų diskotekoje, dalyvavau keturračių lenktynėse, užėmiau trečią vietą. Rankų lenkimo čempionate, deja, nieko nelaimėjau, labai patiko žaisti „vandens karą“, mūsų krepšinio komandos žaidė tris prieš tris su kitų namelių stovyklautojais. Komandos buvo suskirstytos pagal amžiaus grupes. Gavome įvairių apdovanojimų. Daugiausia čia buvo krepšinio mėgėjų, tačiau žaidėme ir futbolą. Stovykloje mus aplankė moterų krepšinio komandos krepšininkės. Buvo organizuotas talentų vakaras, dalyvavome kambarių sutvarkymo konkurse, kuris vadinosi „Švarutis“. Aš ir mano kambario draugai užėmėme trečią vietą.

Pradedant stovyklauti buvome filmuojami ir po kelių dienų parodė filmą apie mus. Patiems buvo labai juokinga save ir draugus matyti įvairiose situacijose, kai manai, kad tavęs niekas nemato, vėliau vėl buvo parodyta to filmo antra dalis, tai buvo tęsinys apie mūsų gyvenimą stovykloje.

Kai atvykome, per stovyklos atidarymo ceremoniją visi juokėsi ir plojo, o per stovyklos uždarymą tvyrojo rami ir mąsli nuotaika. Gaila, kad tenka atsisveikinti su senais ir naujais draugais, su jūra, o man dar skaudėjo širdį, kad reikėjo atsisveikinti su Arminu. Nekantriai lauksiu, kada jis turės laiko su manimi susiskambinti ir pabendrauti.

Vasara dar nesibaigė. Dar karšta, einu maudytis ir toliau atostogauju. Mokykla jau ne už kalnų, tačiau per mokslo metus prisiminsiu stovyklavimo laiką, vasarą ir žmones, kurie sudarė galimybę man papramogauti Karklės „Žilvityje“.

Straipsnis buvo išspausdintas rugpjūčio 15 d. laikraščio „Širvis“ 32-ame šių metų numeryje. Maniau, numirsiu, kai pavasarį prailgino mokslo metus. Taip buvo karšta klasėje, neturėjome kuo kvėpuoti, kokie ten buvo mokslai – kankynė....