Gervės, gervės, gervės
Marius Čepulis
Aplink kiek akys užmato plyti eksploatuojamo durpyno tyrai, paspalvinti pradėjusių gelsti menkų berželių. Tylu, ramu, maloniai šildo saulė. Kažkur toli išdykauja keli vieversiai, laumžirgis sušlama sparnais visai šalia galvos ir nuskrenda toliau ieškoti kokios žioplos musės. Pradeda imti snaudulys. Jei nežinočiau, kas čia dėsis po kelių valandų, eičiau iš tos dykynės. Staiga klyksmas, girgtelėjimas ir už manęs laukymėje nusileidžia kelios gervės. Aš jų nematau, bet apsidžiaugiu, kad vieta pasirinkta tinkamai. Jei yra kelios gervės, bus ir daugiau.
Saulei pasiekus medžių viršūnes prasidėjo spektaklis. Iš visų durpyno pusių pasigirsta gervių šauksmai ir dangų išraižo atskrendančių paukščių trikampiai bei linijos. Gervės artėja ir ištiesusios kojas leidžiasi priešais mane, šalia manęs. Kai kurios leidosi tiesiai virš manęs, net jaučiau vėjo dvelksmą nuo galingų sparnų. Tupėjau susigūžęs, bijodamas net krustelti. Vos pasiekusios žemę iš karto visos gervės skubėjo atsigerti, lyg būtų visą dieną kentusios siaubingą troškulį. Skendėjęs tyloje durpynas prisipildė klegesio, sparnų šlamesio, rėkavimų, trimitavimų – buvo sunku patikėti, kad vos prieš kelias minutes čia buvo kapų tyla. Jau prieš mane stoviniavo daugiau nei 1 000 paukščių, o dangumi vis plaukė ir plaukė jų būriai. Apie 8 valandą visa paukščių masė, keldama milžinišką triukšmą (juk buvo apie 3 000 gervių), pakilo ir nuskrido į nakvynės vietą durpyno vidury.
Naktį praleidau mašinoje , besiklausydamas vienintelio elnio baubimo, o vos išbrėškus nusigavau į palaukę, kur tikėjausi, kad pernakvojusios gervės susirinks maitintis. Įsitaisiau po krūmu ir jau po kelių minučių išgirdau pirmus trimitus, o dar po kurio laiko iš rūko išniro pirmi gervių siluetai. Rinkosi jos po kelias, nedideliais būreliais, sveikino viena kitą, šoko, stripinėjo, kraipėsi. Pasiimdavo šiaudų žiupsnį, išmesdavo į viršų ir vėl pradėdavo savo keistą šokį. Pro gerves prabėgusi stirna atėjo pas mane nusifotografuoti. Priėjo taip arti, kad galėjau suskaičiuoti jos blakstienų plaukelius. Bet tada pajuto tą kvapą, sklindantį iš pakrūmės, kuris jos giminei per amžius nešė tik negandas, ir pasišalino. Po kiek laiko visai šalia priėjo gervių šeimyna su dviem gerviukais. Jaunuoliai atidžiai sekdavo, ką suaugę lesa, ir patys šalia jų knibinėdavo. Tėvai kartais suradę gardesnį kąsnį pasiūlydavo savo atžaloms, o šie mielai paimdavo.
Staiga visų gervių kaklai ištįso, pasigirdo įspėjamieji klyksmai – na, galvoju, mane jau bus pastebėjusios. Visas būrys (keli šimtai paukščių) pakilo ir tik tada supratau, dėl ko – per ražienas turseno laputaitė. Gervės apsuko didelį ratą ir sugrįžusios visu būriu pradėjo greitai artėti link lapės. Šiai tokie žaidimai nelabai patiko, rudoji papustė padus ir visu greičiu pasileido tiesiai į mane. Vos spėjau padaryti kelis kadrus, kai lapė šmurkštelėjo į krūmus vos už kelių žingsnių nuo manęs. Gervės apsuko dar ratą ir nusileido, bet jau kitame lauko gale. Saulė jau buvo aukštai ir man klūpėti prasmės nebeliko. Pabandžiau stotis, bet sudribau – kol užsimiršęs fotografavau, kojos visiškai nutirpo. Teko su ranka jas perkelti, pastatyti į reikiamą padėtį ir, kiek palaukus, tada pajudėti link namų.
www.cepulis.lt
Parašykite komentarą