Naujausios žinios

Griauti paprasčiau nei statyti

Aldona Azaravičienė

Pirtis, pirtelė, priepirtis!.. Išgirsti šiuos archaiškus žodžius ir regi įkaitusius, šnypščiančius akmenis, kvepiančias, per Sekmines surištas, beržo ar jauno kadagio vantas, praustuves, kupinas ežero, šaltinio, gėlo šulinio vandens. Baltus liepinius, tvirtus ąžuolo, klevinius Plautus. Kaušą naminei girai, užraugtai sulai.

Nuo seno pirtys neatskiriamos nuo Lietuvos istorijos, kultūros, liaudies ir gydomosios medicinos, gražiausių pasakų, legendų.

Prieškaryje buvo sakoma: „Sielai – išpažintis, kūnui – pirtis“, „Lengva vanta, geras miegas“, „Pirty seną odą palieki ir iš naujo gyveni.“

Kolektyvizacijos pradžioje daugelis pirčių buvo suvisuomenintos. Vienos sugriuvo, kitos pavirto pigiomis malkomis. Jau dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje privatizacija iš geresnių pirčių padarė kavines, sandėlius, aludes.

Tad, kur dabar nusiprausti žmogui, neturinčiam buitinių patogumų? Tai vienam, tai kitam mūsų krašto kampelyje išgirstame: „užpuolė blusos, vaikai utėlėti!“

Už galvų griebiasi medikai, higienos specialistai, epidemiologai, daugybės užkrečiamų ligų specialistai.

„…Pasiilgau pirties.“ Tai ne vieno kernaviškio atodūsis. Kažkada Kernavėje buvo, tiesa, visuomeninė, pirtis. Retokai buvo kūrenama, bet į ją susirinkdavo daug gyventojų. Ir malkų užtekdavo, ir buvo kam pakūrenti. O kiek čia gimė legendų, įvairių pasakojimų apie būtus ir nebūtus dalykus. Net pravardę pirtis turėjo – buvo vadinama „sueiga“. Čia suėję miestelėnai aptardavo ne tik savo problemas, bet ir pasidžiaugdavo, pabendraudavo, juokus krėsdavo.

Kaip papasakojo kernaviškis Edmundas Jankūnas, pirtyje jam gimė mintis parašyti legendinių novelių knygą apie Kernavę, jos istoriją. Tai išties įdomūs pasakojimai, tiek tikroviškumo, tiek fantastiškumo požiūriu.

Apie visa tai dabar galime tik pasvajoti. Buvusios Kernavės pirties jau nebėra – nugriauta kaip nereikalinga. Tačiau turėtume pripažinti: nors ir vargingai gyvename, nusiprausti privalome. Kernaviškis pilietis, pareiškęs, kad pasiilgo pirties, iki šiol važinėja į Vilnių pas gimines nusiprausti. Kitos išeities neturi. Ir ne jis vienas. Kernavėje nedaug namų su buitiniais patogumais, karštu vandeniu. Čia ir apylinkėse norinčių pirties begalė. Žinoma, kiek yra rajone valdančiųjų, regis, mąstančių žmonių. Tačiau nė vienas nesusimąsto, kaip padėti žmogui tinkamai nusiprausti.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*