Gydytojas ar tik siuntimų rašinėtojas?
Jonė Lieponė
Straipsnis buvo išspausdintas liepos 11 d. laikraščio „Širvis“ 26-ame šių metų numeryje.
Atrodo, jokie vietos politikų viražai nebepadės, ligoninė bus uždaryta. Seimas uždegė sveikatos ministrui žalią šviesą, patikėjo vienam spręsti šiuos reikalus. Uždarymas gresia bene dvidešimčiai mažųjų rajonų ligoninių, manau, kad mūsiškė tikrai bus tarp jų. Nėra ko spėlioti, bus geriau ar blogiau, pamatysim, kai ateis tas laikas. Tiesą pasakius, rajono ligoninėje pagulėti taip ir neteko, gal asmeniškai ir nepajusiu to uždarymo padarinių. Belieka laukti.
Ne vienam šiandieną galvos skausmą kelia ne ligoninės likimas, o pirminės medicinos pagalbos, t. y. šeimos gydytojų darbas ir čia teikiamos paslaugos. Kuo toliau, tuo labiau stiprėja įsitikinimas, kad šeimos gydytojo pagrindine funkcija tampa siuntimų išrašymas, tokiu būdu nusikratant ligonių ir nusiimant nuo savęs bet kokią atsakomybę.
„Daktare, turiu tokią problemą, – girdžiu paciento žodžius pro praviras kabineto duris. – Va čia, gal pažiūrėsit?“
Daktarė nežiūrėdama ir nepakeldama galvos nuo dokumentų, pasako: „Dėl šios problemos kreipkis į atitinkamą gydytoją, tuoj parašysiu siuntimą.“
„Bet čia tik…“ – bando ginčytis pacientas, matyt, nelabai trokštantis vėl gaišti laiką prie kito kabineto durų ir, ko gero, įsitikinęs, kad problemą išspręsti tikrai pajėgi šeimos gydytoja.
„Tai rašyti, ar ne?“ – nesileidžia į derybas gydytoja.
Žmogelis nunarinęs galvą, pasiima siuntimą ir keliauja pas kitą gydytoją. O šioji kviečia kitą pacientą. Jos sąžinė rami, ji suteikė pagalbą, parašė siuntimą. Tik ar jo tikrai reikėjo? O gal tasai kitas gydytojas mažai pacientų sulaukia, gal čia draugiška tarpusavio pagalba? Kas ten žino…
Jauna mama vidury dienos sulaukia skambučio iš darželio: jos dvimetis sūnelis liūdnas, nevalgo pietų, nenori žaisti, matyt, susirgo. Pasiimkit. Ką darysi, mama, atsiprašo iš darbo ir skuba į darželį. Iš ten, žinoma, pas šeimos gydytoją. Gydytoja nieko blogo neranda, bet dėl viso pikto parašo siuntimą į ligoninę. Žinoma, į kaimyninį rajoną, juk pas mus Vaikų skyriaus nebėra. Tiesa, šį kartą mama pasinaudoti siuntimu neskubėjo, o vaikas kitą dieną buvo toks pats kaip visada, linksmas ir guvus. Sutaupyta kelionė į ligoninę, nes, manau, kad ten jo niekas neguldytų, būtų tik sugaištas laikas tiek tėvams, tiek gydytojams. Gal ir geriau apsidrausti, nei kažką pražiūrėti, bet ar tai tikrai geriausia išeitis?
Neseniai paskambino pasipiktinusi mama. Jos dviem vaikams reikėjo atlikti tyrimą dėl tuberkuliozės, vadinamąjį „Mantu“. Šeimos gydytoja, turbūt jau atspėjote, parašė siuntimą į sostinę. Kodėl? Nes, pasirodo, užsakyti galima mažiausiai dešimt tyrimo dozių, o čia tereikia dviejų. Gydymo įstaigai nesinori leisti pinigėlių, juk tų likusių dozių gali ir neprireikti, kam rizikuoti. Geriau pacientus nusiųsti, kaip sakoma, tolyn nuo savo galvos. Ar jiems apsimoka kažin kur važiuoti dėl paprasčiausio tyrimo, niekam nerūpi. Jūsų ligos, jūsų ir problemos. Šeimos gydytoja juk be pagalbos nepaliko – parašė siuntimą.
Džiaugiamės, kad šeimos gydytojų kabinetų dar masiškai neuždaro, dar galime sulaukti pagalbos vietoje. Bet jei ta pagalba apsiriboja tik siuntimų išrašymu, tai ar tik tiek esame nusipelnę, mokėdami nemažus pinigus ligonių kasai? Kaip mums žinoti, ką šeimos gydytojas privalo suteikti, nesiuntinėdamas „nuo Einošiaus pas Kaipošių“? Kada siuntimas tikrai reikalingas, o kada šitaip tik atsikratoma paciento? Keista, kai kurie pacientai skundžiasi, kad jų gydytojos labai nenoriai rašo siuntimus į aukštesnio lygio įstaigas, o šiuo atveju atrodo, kad siunčiama be pamatuoto reikalo. Kartais pagalvoji žmogus, kad gal vietoj šeimos gydytojo kabineto įkurtų siuntimų išdavimo biurą ir kokia sekretorė sėkmingai tą darbą atliktų. O gydytojai lai užima kitas pozicijas ir užsiima rimtu gydymu. Ar aš neteisi?
Parašykite komentarą