Gyvenimas šešėlyje
Straipsnis buvo išspausdintas rugsėjo 13 d. laikraščio „Širvis“ 36-ame šių metų numeryje.
Turbūt ne vienas prisimenam prieš kurį laiką žiniasklaidoje nuskambėjusią informaciją apie vokiečių matematiko, gyvenančio Lietuvoje, nesusigaudymą, kaip mūsų šalyje liaudis sugeba išgyventi. O vos prieš keletą dienų tą pačią temą nagrinėjo ir populiari televizijos pokalbių laida. Čia kalbėjęs jau lietuvių ekspertas irgi padarė pribloškiančią išvadą: mes gyvename tarsi į minusą, nes išlaidos daugeliu atvejų viršija pajamas. Visiškai sutinku su šiais teiginiais, juk ir pati nebelabai suvokiu, kaip sugebu suktis. Geroji valdžia yra paskaičiavusi kokios pajamos laikytinos minimaliomis. Tai štai: man (ir ne vien man) iki tos žemiausios ribos trūksta nemenkos sumelės. Beje, ta pati valdžia paskaičiavo, kad tokių nelaimėlių, kuriems trūksta (ne proto, o pinigų. Kita vertus, jei būtų daugiau proto, gal ir pinigų padaugėtų?) yra gyva galybė. Bet kažkaip sukasi visi: ir pavalgę, ir apsirengę, ir benzinui pinigėlių sukrapšto, ir mokesčius sumoka. Dėl mokesčių visko pasitaiko, bet didžioji dauguma sugeba be skolų egzistuoti. Kaipgi taip sugebame? Analitikai žodžių į vatą nevynioja: gyvename šešėlyje. Pradėjau dairytis – ką gi tie niūrūs šešėliai slepia?
Iki šiol aš, kaip ir dauguma kitų, maniau, kad šešėlinės pajamos – tai pajamos iš nusikalstamos veiklos. Bet šiandien turiu pripažinti, kad tas šešėlinis gyvenimas, tiksliau – išgyvenimas – turi žymiai daugiau niuansų ir apima plačiau, nei atrodė iki šiol. Štai sulinkusi aštuoniasdešimtmetė močiutė vis dar sugeba daržiuką bei šiltnamiuką prižiūrėti. Neretai vasarą turgelyje ar šalia prekybos centro su savo daržo gėrybėmis sėdi, duonai ir sviestui užsidirbti bando. Ir užsidirba kažkiek, neabejotinai. O juk kalbėdama apie savo pajamas jinai tik kuklią pensiją pamini, o apie daržiuką nutyli, matyt, kad nepasirodytų per gerai gyvenanti, gudruolė. Ne vienas pasakys, kad sąžiningu darbu pelnytas uždarbis nėra šešėlis. Visiškai sutinku. Bet kad jis močiutei padeda sudurti galą su galu – faktas. Daržovių jinai neperka, užsiaugina, dar šiek tiek parduoda – štai jums ir papildomi, niekur neapskaičiuoti pinigai, padedantys senolei lengviau egzistuoti.
Šešėlinėmis reikėtų vadinti ir pajamas, gautas už surinktas uogas ir grybus, vaistažoles, bei sraiges. O kiek šešėlių aplink miestiečių, turinčių giminių kaime, galvas sukasi. Vaisiai, daržovės, pienas, mėsa – be šių šešėlių oi, kaip ne vienam būtų striuka.
Štai, daugmaž ir suvedžiau galus, tą gyvenimą „į minusą“ ištempiau iki nulinės ribos. Piktinatės skaitydami šiuos teiginius? Bet juk jie ne mano sugalvoti. Tai valdžios žmonės atsakingai pareiškia, kad išgyvename padėdami šešėlio. Aš tik pabandžiau tą šešėlį konkretizuoti. Nes juk dauguma mūsų tikrai nesam kontrabandininkai, nelegaliai dirbantys ar kontrabandines prekes realizuojantys individai. Mes tik stengiamės išgyventi kaip kas sugebame: puoselėdami daržą, uogaudami, grybaudami, sraiges rinkdami, jaunų kaimynų vaikus prižiūrėdami, pačių numegztas pirštines ar kojines parduodami. Jei tai šešėlinės pajamos – tebūnie. Mes tik bandom išgyventi ten, kur, atrodo, išgyventi neįmanoma.
Valdininkai, remdamiesi nežinia iš kur paimtais skaičiais, įrodinėja, kad kainų kilimas yra nežymus. Gaila, niekas to nepaklausia mūsų, eilinių vartotojų. Galėtume paaiškinti ir net pirkimo čekiais pailiustruoti, kad tik per šiuos metus maisto produktų kainos pakilo mažiausiai dvidešimčia procentų. Žadami algų ir pensijų didinimai nė iš tolo to nekompensuos. Į kokį šešėlį dar turėsime nerti, kad sudurtume galą su galu? Pagyvensim – pamatysim.
Jonė Lieponė
Parašykite komentarą