Pasidalink per Facebook!

 

Tęsiame žadėtą pasakojimą apie Žičkų kaimo ūkininkų Editos ir Antano Rutkauskų šeimą. Su mokytoja Edita kalbėjome apie jos darbą, o šiandien jos vyro Antano, ūkio „vairininko“, eilė.

Antano gimtinė – Anykščių rajonas, tiksliau rajono pakraštys, nes mokytis teko jau Utenos rajone. „Esu kilęs iš literatūrinio, poetiško krašto,“ – didžiuojasi ūkininkas. Pasiteiravau, gal ir pačiam teko eiliuoti. „Ne, čia žmonos polinkis, o man arčiau širdies muzika.“ – atviravo Antanas. Vyrui paklūsta ne vienas instrumentas. Labiausiai mėgsta gitarą. Gaila, nelabai yra kur pamuzikuoti: prieš keletą metų keli entuziastai buvo Bagaslaviškyje susibūrę į ansambliuką. Deja, tai jau istorija. Gal laiko pritrūko, gal ir noro ne visiems buvo. Liūdna konstatuoti, bet Bagaslaviškyje kultūrinis gyvenimas baigėsi su kolūkinės santvarkos griūtimi. Seniūnijos centre, Gelvonuose, yra saviveiklos kolektyvų, Bagaslaviškyje – deja ne…

„Kultūrinamės“, kas kaip sugebame,“ – sako Rutkauskai. – „Mes labai mėgstame teatrą, nepraleidžiame spektaklių Širvintose, nuvažiuojame ir į Ukmergę, nes ten gastroliuojantys teatrai užsuka dažniau. Beje, reikia pasakyti, kad žiūrovai mūsuose kultūringesni nei kaimyninio rajono: nepamatysi salėje sėdinčių su paltais, kas dažna Ukmergėje. Nejučia pradedi didžiuotis savo kraštiečiais! Koncertai taip pat atgaiva sielai. Gaila, kad ne visi taip mano. Kiek kartų buvo nejauku ir gėda, kai atlikėjų scenoje daugiau nei žiūrovų. Net ir nemokamuose renginiuose būna pustuštė salė. Tokiu atveju bent jau iš smalsumo užsuktų pažiūrėti, juk nekainuoja. Kam dejuoti kad nuobodu, jei neišnaudoji siūlomų progų?“

Išties, Rutkauskų šeimą beveik visada sutiksi Širvintų kultūros centro renginiuose, tą galiu patvirtinti pati. Bet grįžkime prie ūkio reikalų.

„Kad nėra čia ką apie tą ūkį ir kalbėti,“ – numoja ranka Antanas. – „Eilinis vidutinis ūkis, niekuo ypatingu nepasižymime. Turime apie 250 ha. dirbamos žemės, auginame ankštines grūdines kultūras. Didžiąją dalį žemės nuomojame.“ Paklausti, ar ketina plėsti ūkį, suabejoja, ar verta, nes trūksta laisvos žemės, kaimynystėje du nemaži ūkiai. Be to, tokių tikslų sau ir nekelia, dabar susitvarko  nesunkiai, plėšytis nereikia. „Gyvenime svarbu ne vien darbas: reikia laiko ir poilsiui, ir pomėgiams, ir šeimai.“ – atviravo Antanas ir Edita Rutkauskai. Ūkininkai buvo vieni pirmųjų pateikę paraišką dėl paramos technikai įsigyti. Gavo nemenką paramą iš Europos Sąjungos fondų. Prisimenu, teko skaityti – Rutkauskai, berods, pirmieji rajone įsigijo garsios įmonės „John Deereׅ“ traktorių, dabar tokių rajone jau ne vienas. Patyrę ūkininkai jau pakankamai turi žemės ūkio technikos. „Žinoma, nieko nėra amžina, laikui bėgant teks kažką pirkti.“ – kalbėjo Antanas. Paklaustas, ar paprasta parduoti produkciją, pasidžiaugė, kad yra sudaręs ne vieną sutartį, jos vykdomos. Gal šiemet pirkimas sulėtėjo, bet procesas vyksta. Anot ūkininko, viskas bus gerai.

Be Antano ir jo sūnaus Andriaus ūkyje dirba dar du žmonės. Šiuo metu pagrindiniai darbai jau krypsta pabaigos link, bus daugiau laisvo laiko. Gyvulių Rutkauskai neturi, po namus tik šuo išdidžiai vaikštinėja. Vadinasi, žiemą nebebus ką veikti? „Veiklos visada yra, reikia techniką pavasariui ruošti, patalpas tvarkyti, bet, žinoma, kaime žiemą visada laisviau,“ – sako Antanas. – Be to, žiemą turėsiu laiko savo pomėgiui – medžio darbams. Meistrauju su dideliu malonumu.“

Kartu besišnekučiuodami apžiūrėjome šeimininkų pirtį, kurioje viskas Antano rankomis padaryta: stalas, suolai, medžio apdaila. Taip, yra ką veikti ūkininkui ir per žiemą.

Žinoma, Antanas ir Edita nesibaido ir savanoriško darbo Bagaslaviškio bendruomenėje, kuri nėra aktyvi. „Mūsuose žmonės labai puikūs, bet daugiau individualiai, o bendrai veiklai trūksta ir laiko ir noro. Nesiseka pastaruoju metu parapijai su kunigais. Šiuo metu Bagaslaviškyje kunigo nėra, atvažiuoja  iš Širvintų, bet tai ne tas pats, kas vietinis klebonas.“ – guodėsi Rutkauskai. Antanas džiaugiasi savo kaimu: „Kaimas tikrai nedegradavo. Visais laikais buvo prasčiau besitvarkančių, vietos gyvenime nerandančių žmonių. Mūsų krašte žmonės darbštūs, sukasi kaip kas gali, tų, beviltiškų – vos vienas kitas.“

Antanui šie metai – jubiliejiniai. Lygiai prieš 30 m. baigęs tuometę Kauno žemės ūkio akademiją, atvyko su paskyrimu į Bagaslaviškį. Ir tapo „meilės tremtiniu.“ Kitais metais judviejų su Edita santuokos trisdešimtmetis. Net Žičkai tapo savais. „Kitur gyvenimo nebeįsivaizduoju,“ – prisipažino Antanas.

Išvykstame linkėdami sėkmės darbščiai, darniai šeimai, tikriems kaimo šviesuliams. Tik tokių žmonių dėka kaimuose gyvenimas yra šviesesnis.

A. Bagočiūnienės nuotrauka

  Tęsiame žadėtą pasakojimą apie Žičkų kaimo ūkininkų Editos ir Antano Rutkauskų šeimą. Su mokytoja Edita kalbėjome apie jos darbą, o šiandien jos vyro Antano, ūkio „vairininko“, eilė. Antano gimtinė...