Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  spalio 25 d. laikraščio „Širvis“ 42-ame šių metų numeryje.

Mielieji mano, kad jūs žinotumėt, kaip aš laukiau tos nepasiekiamos pensijos, kaip laukiau, o ji nuo manęs tarsi bėgo šaipydamasi. Jau paskaičiuoju, kad tuoj tuoj sulauksiu – būtinai vėl tą išganingą datą valdžia nutolina. Pagaliau aš jau pensininkė, bet džiaugsmas dėl to ne per didžiausias. Šitiek metelių nudirbusi (nesakysiu garsiai kiek, nes pradėsit mano amžių skaičiuoti, o šito jau, ačiū, nereikia), ne kažin ką, pasirodo, senatvei teuždirbau. Na, nesu linkusi dejuoti, kiek turiu, tiek ir užteks. Bet kai neseniai pasiskaičiau apie tai, kaip kaliniai tuose savo kalėjimuose gyvena, tvirtai nusprendžiau: laikas ir man senatvėje oriai pagyventi, laikas cypėn keliauti. Tik jau nepagalvokite, kad man toji, kaip ji ten vadinama: senatvinė dimensija (o gal demencija?), žodžiu, liaudiškai tariant – protelio suminkštėjimas. Nieko panašaus, esu sveiko proto moteriškė ir gerai žinau, ką darau. O kai papasakosiu jums, ką esu skaičiusi, tai ir jūs, mielieji, norėsite ten keliauti.

Ar jūs girdėjote, kad vieno kalėjimo apartamentų gyventojui per dieną geroji valdžia iš biudžeto skiria mažiausiai 13 pinigėlių. MAŽIAUSIAI! Aš, kaip minėjau, dorai nudirbusi šmotą metų, oriam savo egzistavimui galiu skirti vos 7 varganus pinigėlius per dieną. Tai kam geriau: jiems ar man? Klausiu retoriškai, nes atsakymas ir taip aiškus, mielieji. O dar vaistai nemokami ir procedūros visokios. Aš, vargšelė, net už kompensuojamus vaistus krūvą eurų vaistinėje palieku, o čia, prašom, viskas veltui. Kai kurie gudručiai vaistų paprašo ir už durų juos šiukšliadėžėn sumeta – nereikalingos jiems tos tabletės. Ir pas gydytojus jie valandomis eilėse nelaukia, visur be eilės priimami, ne taip, kaip vargšai pensininkai, kurie poliklinikoje tarsi nematomi būna, vis atsiranda svarbesnių, kuriuos skubiau apžiūrėti reikia. Žinoma, yra skirtumas, ar už durų laikyti kokį banditą, ar gyvenimo nustekentą pensininką. Įstatymai šiuo atveju ne mūsų pusėje, mielieji.

Nuo artėjančių naujų metų kalėjimo gyventojų mitybą pagerins du kilogramai jautienos per mėnesį. Įsivaizduojate, DU kilogramai. O aš jautienos liežuvio valgiau bene prieš penketą metų per gedulingus pietus. Pati tik nupigintą viščiuką retkarčiais sau leidžiu įsigyti – rimtesnių švenčių proga. Kaip vienas protingas žmogus sakė: o kam pensininkui mėsa, juk jis neturi pinigų protezams, kuriais tą mėsą galėtų sukramtyti? Tokios va tokelės…

Ir dvasinio peno, sako, tenai netrūksta. Na, pas mus irgi jo pakanka. Tik mažas skirtumėlis: aš, norėdama pravėdinti galvą ir pasiklausyti gražios muzikos, neseniai turėjau už bilietą visą dešimtinę paaukoti – kruopų ir lieso kefyro sąskaita. O jei būčiau buvusi kalėjime, tai kišenė nebūtų patuštėjusi, nes renginiai ten nemokami. Ir dar visokių protingų ponų ir ponių su kaliniais pabendrauti atvažiuoja, tik spėk jų klausytis. Ir knygų visokiausių pridovanoja, skaitykite į sveikatą. O jei koksai galvažudys sumano aukštuosius mokslus baigti, tai dėstytojai veržte veržiasi to pono mokyti, tarsi tai jiems didelė garbė būtų. Joks trečio amžiaus universitetas tokių dyvų nedaro. O dar, kai kalinys gauna ilgalaikį pasimatymą su kokia moteriškaite, tai geroji valdžia net ir (tfū, liežuvis neapsiverčia sakyti) prezervatyvų parūpina, kad saugumas absoliutus būtų.

Tai sakykite, mielieji, ar neverta prieš dienų galą poniškai pagyventi? Sakyčiau, miestelio valdžia galėtų išrūpinti tokį pensioną ir vietoje įrengti, kad nereiktų toli nuo šeimos sėdėti, galima būtų dažniau pasimatymus organizuoti. Gal tiesiog reikėtų leisti rinktis – eiti į pensiją, ar į kalėjimą? Tuomet nereikėtų rūpintis, kaip tą teistumą užsidirbti, viskas vyktų savaime. Jei jau valdžiai nusikaltėliai yra mielesni, nei pensininkai, tai mes sutinkam jais tapti. Kad visiems būtų geriau. Iki pasimatymo artimiausiame kalėjime.

Su derama pagarba

Pranciška – potenciali įstatymų pažeidėja ir būsima kalinė

Straipsnis buvo išspausdintas  spalio 25 d. laikraščio „Širvis“ 42-ame šių metų numeryje. Mielieji mano, kad jūs žinotumėt, kaip aš laukiau tos nepasiekiamos pensijos, kaip laukiau, o ji nuo manęs tarsi bėgo...