Naujausios žinios

Įamžinimas amžinantis

Varpininkas

Nomedos Drazdienės piešinys

Taigi, mielieji mano, sakote rudenėja? Taip, iš tikrųjų ne tik rudenėja, bet ir karantinėja. Jaučiu, kad trukus netrukus sulauksime karantino paskelbimo ir vėl turėsime sėdėti namuose, niekur neiti, nelankyti vieni kitų, saugoti ir saugotis. O juk ateina reikšmingi mūsų šaliai įvykiai – rinkimai, teks visais įmanomais būdais ir rinkti, ir saugoti, ir lankytis susitikimuose, ir diskutuoti su kaimynais, įrodinėti vieno ar kito kandidato kokybę. Ech, bet čia ateities planai…

…O dabar grybai. Tiek jų priaugo, tiek jų užderėjo, kad vežimu vežk – neišveši, krepšiais nešk – neišneši. Taigi tempiu namolio tas gėrybes ir tiesiai prieš akis išnyra mano seniai bekalbinta kaimynėlė Pranutė. Akys tik žybsi, liežuvėliu tik lupytes laižo, viskas aišku, bus pokalbis. Ir lyg iš kokios šimtmečio knygos ėmė deklamuoti: „Kas būtų miestas, jei jame nebūtų žmonių? Ar miestas būtų, jei jo nekurtų, nestatytų žmonės? Ar prisimename tuos, kurie kūrė, plėtė ir garsino Širvintas?“ Net tūptelėjau, nesuprasdamas kas ir kaip: ar man jau kokią gedulingą kalbą ruošia, ar šiaip mėnulis pilnatimi danguje rodosi, ar dar dievai žino kas? Pasirodo, viskas kur kas paprasčiau. Gavo Pranutė iš valdovės skaidriausiosios aplinkos užduotį – prazonduoti vietinių varguolių atmintį ir nusiteikimą dėl nusipelniusio kolchozo pirmininko įamžinimo. Kiek gero jisai padaręs, jei ne pastarasis veikėjas, tai neturėtume Širvintos upės tvenkinio, hipodromo, baseino, Kalnalaukio gatvės daugiabučių ir dar daug ko. Žinoma, dar menu tuos laikus ir tuos žmones, kurie kūrė miestą.

Nesiimu ašai dabar sverti ir vertinti jųjų nuopelnų, neturiu tiek „kontenplencijos“, ar kažkaip panašiai. Bet užtatai Pranutės paklausimas man pažadino naują mintį. Taigi ir sakau ašai jajai, kad kam sukti galvą apie tai, kas buvo, kas ką pamena ar nepamena, sudievina asmenį, ar atvirkščiai – nuvertina, mes gi turime savąją žvaigždę, savąją valdovę skaidriausiąją, kurios darbus matome, jų nepamiršome, o ir nuomonė aiški visų kaip vieno, jei ne ji, neturėtume nei tilto per Širvintos upės tvenkinį, stadiono, nuostabiai sutvarkytų aikščių, skverų, viešųjų tualetų, pastatyto sporto centro su užlopytu baseino dugnu, o sporto aikštynai, o ir taip toliau, ir taip be galo. Juk jos valdymo laiku turime karalystę, mažąja Baltarusija vadinamą, o kiek švenčių, visokių baltų piknikų suorganizuota, kiek žmonių apglėbesčiuota… Tiek visko, kad mažų mažiausiai reiktų du įamžinimus daryti: vieną naujojoje aikštėje, vietoje ąžuolėlio, panašu, kad ėmė nykti, o kitą kur nors ant marių plūduriuojantį, purslais besitaškantį. Ir vyktų žmonės iš visų kraštų apžiūrėti ir gėrėtis mūsų valdovės skaidriausiosios įamžinimu. Tik pagalvokite, mielieji mano, juk viskas dabar, taip sakant ant šviežio, nieko nereiktų ieškoti, įrodinėti, kokius ten archyvus dulkinus knibinėti. O ir jai pačiai gyvai beesant, žinote, kaip širdį paglostytų, pagaliau ji įtikėtų, kad mes, varguoliai, bent kažkiek sugebame atsidėkoti ir neliekame skolingi. O jei dar kokią gatvikę, ar dar geriau miestelį josios garbei įvardintume, na kokios …viliškės, Valdovėnai, Skaidriausioji gatvė, Valdoveniškės ir panašiai. Čia jau, taip sakant, kūrybos reikalas.

Tokiomis mintims pasidalinęs su Pranute, likau pats nustebęs. Moteriškė, atrodo, kad sparnus įgavo, nuo žemės pakilo per gerą pusmetrį, siela nuo kūno atsiskyrė ir atgal sugrįžo, man į žandą pakštelėjo ir nuskrido, tiesiogine to žodžio prasme, kojomis žemės neliesdama.

O ašai prisigrybavęs ir grybinės nuotaikos pagautas, mintijau sau toliau, kad visgi esame labai laikini, labai trapios būtybės ir mūsų gyvenimas čia žemėje ribotas, užtatai ir stengiamės visais įmanomais būdais įsiamžinti. Dirbame juk ne sau, dirbame dėl visų, o valdovės skaidriausiosios darbai tai geriausiai parodo. Juk jinai vargšelė aukojasi, naktį bluosto nesudeda, su vyru tariasi, kaip ir jam padėti, ir savų varguolių nepamesti, o dar girdėjau, kad lyg ir žadama savivaldybėms daugiau laisvės suteikti, kad josios pačios apsčiai reikalų galėtų spręsti, europinius pinigus, kurių, panašu, dar bus, pačios paskirstytų kur ir kam. Manote, čia palengvinimas, kad ir mūsų valdovei skaidriausiajai, juk naujas galvos skausmas, kaip tuos pinigus išleisti, ką tiems varguoliams dar padaryti. Sakau jums, mielieji mano, jau tas valdžios gyvenimas rožėmis klotas, bet užtatai kiek reikia galvosūkių įveikti, žmonėms įrodyti, kad taip, o ne kitaip turi būti. O jei dar kokis opozicionierius bangas kelia, tiesa, mūsų karalystėje ramiau, niekas nieko nekelia, o tik lengva bangele valdovės skaidriausiosios mintis pasiūbuoja ir liekame ties tuo, ką turime: visur gražu, visi laimingi, visiems gera…

…O vat man kažkodėl negera, lyg suktų pilvą, lyg nei pirmyn, nei atgal tų grybų privalgius. Reiks pačiukės kokios tabletytės prašyti, nes pradeda kepenis mausti, lyg būtų inkstų akmenligės priepuolis ar apendicito protrūkis, nuo to gėrio, grožio, saldumo, rūpesčio ir perdėto mandagumo. Brrr…. Gal čia kokia korona jau prie manęs kabinasi.

Likite sveiki ir iki kitų pagrybavimų.

Jūsų gerasis Varpininkas

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*