Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  gruodžio 13 d. laikraščio „Širvis“ 48-ame šių metų numeryje

Žanras

Tu nuo prigimties esi ypatinga. Bet kas iš to, jeigu kiti to nežino. Tu jau nori pripažinimo. Tik kiti netiki. Tu daug sugebi, bet kiti nevertina. Tu nori dėmesio. Bet kiti į tave dėmesio nekreipia.

Tu daugiau nebegali laukti, nori dabar. Tik tavo norai su galimybėmis nesutampa. Tave tai erzina, nes kiti galvoja kitaip. Bet reikia juos priversti, kad jie pasigailėtų.

Prisimeni žiūrėtus vesternus. Prisimeni, kaip pagrindinis herojus siekia tikslo. Ir ima situaciją į savo rankas. Ima tai, kas jam PRIKLAUSO, o jeigu jam maišo, tai jis dar ir įkaitą paima. Ir gauna dar daugiau, nei iš pradžių siekė. Jo bijo, jam siūlo, jam duoda. Ir jis, tikras nugalėtojas, skrieja su vėjeliu pasiėmęs laimikį.

Bet kas gi tas smulkus vesterno herojus. Visai be polėkio. Kai tu esi iš prigimties tokia ypatinga, tu gali gyvenime kur kas daugiau už jį nuveikti.

Tu turi draugų, kai tau pačiai jų reikia. Pasikalbi su jais, ir štai jūs jau esate KOMANDA. KOMANDA, veikdama pagal tavo komandą, gali daug ir be skrupulų. Dabar jau galima veikti, galima imti tai, kas PRIKLAUSO. Imti VISKĄ. Kokį nors administracinį vienetą. Vesterno herojus čia atrodo juokingai, trupmai įbėgęs, paėmęs smulkų laimikį ir išbėgęs. Tu pergalingai ateini raudonu kilimu ir pasilieki. Tegul bėga kiti. O tie, kurie neturi kur bėgti, pasirenka įkaito dalią. Tau įkaitai ne kliūtis, o tikslas. Tu su jais pasielgsi taip, kad kiti bijotų. Kuo įkaitų daugiau, tuo geriau. Tu nesislepi. Nugalėjai. Atėjai ir triumfuoji. Dabar tave žino ir gerbia.

Visus, kurie tave pasitiko su gėlėmis, ilgai plojo, dėkojo, apdovanoji. Atsidėkoji. Jie pavargo, ir jie bus tau reikalingi, jie tau dirbs. Pasiūlai jiems sėstis, tik kėdės užimtos. Ant jų sėdi ir neploja įkaitai. Vieni bailiais, kiti įžūliais veidais. Tave tai erzina. Liepi visus laikinai atsistoti ir liepi perstatyti kėdes aplink save ratu. Kad visus matytum. Nuolankiausius sodini arčiausiai ant minkščiausių kėdžių. Bailius toliau. Įžūlius išmeti į gatvę. Pasivaikštai kartu su visa svita, pasiklausai, ar darniai skamba pritarimo giesmės, ir visus, kurių balsai išsišoka, meti lauk į gatvę. Visus, kurie tave perklausia, kurie kalbasi pašnibždomis – į gatvę. Pagaliau ilgai siekta ramybė ir giesmių darna. Dabar galima eiti prie gėrybių skrynios. Ir pagal užsibrėžtą projektą imti tai, dėl ko kovojai.

Tik lyg perkūnas iš giedro dangaus, tau šerifas rašo piktus laiškus. Įžūlūs skundžiasi. Visi. Atsakai šerifui, kad netiesa, čia juos visokie buvusieji sukurstė. Išmestieji nieko nedirbo, per ilgai ant minkštų kėdžių užsisėdėjo. Bet šerifas neperkalbamas, vieną po kito rašo baudos kvitus. Bet ne tai baisiausia. Kur kas baisiau dvejonės nuolankiųjų akyse. Bet kai niekas daugiau negirdi, tu jiems pasakai, kad šerifas nieko neišmano, ir apskritai, kas gi šerifais tiki, juos juk visokie buvusieji papirko.

Bet ką čia tos nesėkmės. Tu puikiai supranti, kad žmonėms reikia švenčių, reikia parodyti, kaip gerai dirba tavo komanda ir tavo nuolankieji. Kiekvieną išsišokėlį, kuris prisimena, kad ir anksčiau buvo linksma ir gera, ir kad anksčiau buvo dirbama, meti į gatvę. Tu labai aiškia pasakai, kad tik dabar prasideda tikras gyvenimas. Ir tavo ištikimiausi savo ištikimiausiems tą žinią atkartoja. Ir taip toliau iki toliausių kiemų. Kiekvieną, kuris anksčiau įtartinai gerai dirbo, tu nusodini ir pasodini ant kietos kėdės arčiau durų. Tu moki valdyti žmones.

Tu įtarinėji kiekvieną. Bijai galvojančių ir abejojančių. Todėl, net ir duodama minkštą kėdę, pasakai, kad tai LAIKINAI. Negali net ir nuolankieji galvoti apie amžinumą, nes tik tu esi AMŽINA, o jie amžinai LAIKINI. Ir tik tu sprendi, kas dabar bus ELITAS, kas dirbs gerai, kas laimės, kas kalbės.

Tau tai labai patinka. Tu pasirūpini, kad visur būtų tavo ausys ir akys. Tu viską turi žinoti ir girdėti. Ir netgi nujausti, ką galvoja. Tu mėgaujiesi aklu pataikavimu. Dauguma iš jų tau juokingi, bet laikinai naudingi. Vėliau į gatvę. Tave tai veža. Tu iš visko juokiesi. Kas tie nuolankieji be tavęs. Tiek tu, tiek jie tai suprantat. Ir amžinai seks paskui tave. Nes jie yra NIEKAS.

Tik, kai plojimai nutyla, tu girdi, kaip kažkas tau už nugaros kvėpuoja. Tai tie, kurie tave stebi ir NEBIJO. Ir mato iš kur trauki triušius ir papūgas savo cirko pasirodymams. Ir žino, kad tavo skrybėlė beveik tuščia. Ir mato, kaip tu dar laikai drebančioje rankoje sąrašą žmonių, kuriais nepasitiki, kurie protingomis akimis į tave žiūri. Ir tu norėtum juos išmesti į gatvę. Bet gatvėje šerifas vaikšto. Jis pakankamai arti. Ir tau baisu, kai tavęs nebijo.

Bet adrenalinas ima viršų. Šiandien įkaitai tavo rankoje. Kas žino, kaip bus rytoj. Tik klausimas, kaip pasirodymą pabaigti? Ar išeiti, kol dar ploja, ar…?

Virginijus Sarpauskas

Straipsnis buvo išspausdintas  gruodžio 13 d. laikraščio „Širvis“ 48-ame šių metų numeryje Žanras Tu nuo prigimties esi ypatinga. Bet kas iš to, jeigu kiti to nežino. Tu jau nori pripažinimo. Tik...