Pasidalink per Facebook!

„Kitapus žydrynės nėra – tiktai nenusakomos spalvos.

Ranka negaliu net pakelt sudaužytos svajonės.

Tu markstai akis, kas sekundę  iškrinta blakstiena

Pasauly tavam, tarp žmonių laiką stumdo tik žmonės.

Svajonė tava ratilais skęsta vingiuose upės,

O linija rangos kreive tarsi kūnas patrakęs.

Atmink, kad kitapus nelengva ištirpusiam būti

Bučiuojant tiesas, nudardėjusios meilės po ratais.

Brendu ir neriu upės gilyn, link kreivių verpeto

Jau kranto smėly aš guliu, mano siela kitapus…“

(Autorius nežinomas)

Paskutinio rudens vėjo palytėtu, pirmojo sniego padengtu keliu į Amžinybę šių metų lapkričio 29 dieną išėjo Širvintų lopšelio-darželio „Buratinas“ auklėtoja metodininkė Valerija Geigalienė.

Nenumaldoma gėla plevena širdyse, tačiau ką nors pakeisti ne mūsų jėgomis – tai Aukščiausiojo valia, kuriai turime paklusti.

Valerijos kelias prasidėjo 1957-ųjų spalio 30 dieną Ūlytėnų kaime, Širvintų rajone. Baigusi mokyklą, norėjo tapti vaikų darželio auklėtoja ir šią svajonę įgyvendino. 1978 metais baigė Vilniaus pedagoginę mokyklą. Vėliau, dirbdama auklėtoja, tęsė mokslus ir 1991 metais tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute įgijo ikimokyklinės pedagogikos ir psichologijos specialybę.

2000 metais Valerijai Geigalienei suteikta auklėtojo metodininko kvalifikacinė kategorija. Iš trisdešimt aštuonerių savo pedagoginio darbo metų – vienuolika Valerija atidavė Širvintų lopšelio-darželio „Buratinas“ auklėtiniams ir kolektyvui.

Būdama be galo darbšti bei reikli ir sau, ir ugdytiniams, Ji, kaip puiki savo dalyko žinovė, visas jėgas atidavė ugdydama aktyvų, savimi ir savo gebėjimais pasitikintį, stiprią pažinimo motyvaciją turintį vaiką, skatino ugdytinius dalyvauti įvairiuose konkursuose, renginiuose.

Su meile Valerija prisimindavo savo buvusius auklėtinius. Su pagarba apie Pedagogę kalba vaikų tėvai, buvę auklėtiniai, dabar patikėję Jai jau savo vaikus.

Ne vienas galėjome pasisemti iš Valerijos energijos, optimizmo ir stiprybės. Ji visada veržėsi į didelius darbus ir aktyvią veiklą, kai buvo sunku – nesiguodė, nesiskundė, nedejavo, mokėjo santūriai išgyventi kasdienybės įtampą. Visada pasiruošusi patarti, padėti, Ji buvo neabejinga kitų nelaimėms, sugebėdavo įkvėpti vilties ir pasitikėjimo.

Laikas nenuneš į užmarštį šio Žmogaus atminimo.

Nuoširdžiai užjaučiame Velionės vyrą, dukrą, sūnų bei kitus artimuosius ir liūdime kartu. Amžiną Jai atilsį.

Širvintų  lopšelio-darželio „Buratinas“ bendruomenė

„Kitapus žydrynės nėra – tiktai nenusakomos spalvos. Ranka negaliu net pakelt sudaužytos svajonės. Tu markstai akis, kas sekundę  iškrinta blakstiena Pasauly tavam, tarp žmonių laiką stumdo tik žmonės. Svajonė tava...