Pasidalink per Facebook!

Žmogus – originalus ir gana keistas subjektas: jam amžinai kažko maža, jis – sąmoningai ar pasąmonėje vis ieško, nesuranda, dėl to kankinasi. Antikos laikų sofistai sukūrė garsų aforizmą: „Tu nepametei ragų, vadinasi, esi raguotas“. Visi jaučia, kad teiginys neteisingas, bet jį paneigti nėra taip paprasta. Esmė yra sąvokose – ko neturėjai, negalėjai pamesti.

Kiekvienai gyvybei būdinga stoka. Taip įrašyta genetinėje programoje. Kad galėtum gyventi, turi apsirūpinti, kitaip sakant – patenkinti stoką – alkį, troškulį, kvėpavimą, šilumos ir šalčio perteklių ar stoką. Tai rodo stoką jaučiantys organai. Jie siunčia signalus centrinei nervų sistemai, kuri grįžtamuoju ryšiu reaguoja ir patenkina stoką.

Tačiau informacijos stokos nerodo joks kūno organas. Informacijos centras – smegenys – priima ir apdoroja gautus signalus, bet savo reikmių nenurodo. Afrikos džiunglių aborigenas ir viskuo pertekęs europietis nežino kokios informacijos jam reikia. Tai gal jis gali laimingai gyventi be išorinės informacijos?

Visuomenės patirtis rodo, kad informacija yra – „kasdieninė duona“. Tai įrodo žmogaus smalsumas, žingeidumas, nepasitenkinimas esama padėtimi. Aklas, kurčias, sutrikusio intelekto žmogus blogai orientuojasi aplinkoje, jam sunku nueiti į paskirtą vietą, bendrauti, veikti kartu. Religija už nusikaltimus sugalvojo originalią informacinę bausmę – atskirti nuo visuomenės. Senajame Testamente Kainas buvo išvarytas iš savo aplinkos, nusiustas į Rytus, kur buvo klaidu, siautė pikti žvėrys ir jis negalėjo gauti jokios paramos. Kad visi jį niekintų, buvo pažymėtas „Kaino žyme“. Vėliau karaliai pagal šį modelį nusikaltėlius siuntė į vienuolynus, sodino į kalėjimus. Ten buvo izoliacija, nutraukti kontaktai su aplinka. Invalidumas ir kalėjimas – negailestingi informacijos stokos didinimo būdai.

Informacijos stoką suvokiame esant probleminei situacijai, kai reikia priimti pagrįstą ir patikimą sprendimą, o žinių turima per mažai. Tuomet kreipiamasi į draugus, mokytojus, kunigus, mistikus, magus. Skaitomos enciklopedijos ir kitos turiningos knygos, išsigelbėjimo ieškome internete. Bet čia susiduriame su kita problema – informacijos pertekliumi ir nuomonių įvairove.

Infosofija stokos dėsnį apibrėžia kaip vieną iš 10 organizacinių dėsnių:

„Stoka yra natūrali visiems gyvūnams genetiškai užprogramuota medžiaginė ir informacinė reikmė“.

Kiekvienas gyvūnas jaučia prigimtinę stoką – jam reikia dviejų skirtingų dalykų: kūno išlaikymui – medžiaginių-energetinių resursų, racionaliai ir efektyviai veiklai – savižinos ir išorinės informacijos. Kad nepaklystų bei neprarastų orientacijos aplinkoje grybaujant, uogaujant, medžiojant ar keliaujant dykumose ir vandenynuose. Klaidūs ir didmiesčiai, ypač kai didelis transporto judėjimas.

MEDŽIAGŲ STOKA atsiranda dėl gyvo organizmo egzistencinės fiziologinės reikmės turėti ir gauti (pasipildyti) energetinius resursus. Be medžiaginių-energetinių resursų negalima jokia kūno dinamika ir veikla aplinkoje. Badavimas kaip protesto forma, išsekina organizmą ir gali privesti prie mirties. Informacijos stoka – klaidingų sprendimų ir nenaudingos arba žalingos veiklos priežastis. Dezinformacija (melas, melagiena, klaidinga vizija) visada duoda iškreiptą vaizdą, didina neapibrėžtumą ir mažina tikrą žinojimą.

Stokos dėsnį pagrindžia:

Natūralios žmogaus reikmės – noras valgyti, gerti, kvėpuoti ir kt. Visiems gyviems organizmams būdingas medžiaginis (medžiagų apykaita) ir informacinis metabolizmas (informacijos apykaita).

Visuomenės reikmės – ekonominės, finansinės, energetinės, socialinės, kultūrinės ir kt. – skatina informacijos stokos pašalinimą ir informuotumo padidinimą.

Filosofinės reikmės – informacinė žmogaus ir visuomenės savižina, aplinkos pažinimas, pasaulėmatos struktūra ir funkcijos.

Mokslinės reikmės – konkrečių mokslų tyrimo duomenų stokos šalinimas, abstraktybių (dėsnių, atradimų, išradimų ir kt.) ir konkretybių suvokimas bei panaudojimas.

Meninės reikmės pasireiškia medžiagų (dailėje, skulptūroje, kine ir kt.) ir informacijos (pagrindinės idėjos, organizacijos, įgyvendinimo formų ir kt.) stoka. Meno esmė – turimos informacijos transformacija savyje ir pateikimas aplinkai.

INFORMACIJOS STOKA kyla iš autostato egzistencijos ir saviraidos reikmių. Aplinkos pažinimas, žinojimas, mokėjimas, valdymas, optimizavimas yra kultūringos ir civilizuotos visuomenės sąlyga. Informacijos stokos pašalinimas yra tikslingas ir naudingas. Pagrindiniai tikslai yra šie:

Savižinoje – savo individualių gabumų ir ydų nustatymui, racionaliam, kritiškam savęs suvokimui.

Savivaldoje – savo fizinių galimybių ir intelektualinių jėgų optimaliam panaudojimui.

Savikūroje – savo prigimtinių galimybių tobulinimui ir išvystymui, siekiant maksimalaus praktinio rezultato.

Artimosios ir tolimos gamtinės aplinkos pažinimui, orientacijai ir tikslo siekimui.

Socialinės aplinkos – tautos, valstybės, bendruomenės struktūros bei funkcijų suvokimui ir efektyviam panaudojimui.

Globalinės pasaulėmatos ir pasaulėžiūros susiformavimui bei asmeninio dalyvavimo koncepcijos suformavimui.

Infosofijos – integracinės mąstymo visumos bei sisteminio modeliavimo metodologijos, jungiančios mokslo, meno, religijos, sociologijos ir humanitarizmo sritis, įsisavinimui.

Dėl informacijos stokos per savo gyvenimą žmogus patiria daugybę probleminių situacijų. Paauglystėje perėjimas iš pasakų pasaulio į realybės pasaulėmatą kainuoja labai brangiai, kartais net gyvybės praradimą. Jaunuolis nori pats įsitikinti kiek jis gali pakelti, panešti, nubėgti, išgerti, surūkyti. Merginoms natūrali meilės reikmė kartais būna skausminga. Tradicinė visuomenė teigia: „Nieks kits čia nekalts, mergužėlė – tu pati. Su berneliais trali vali labai buvai ukvati“. Ankstyvos vedybos, skausmingos skyrybos, betėviai vaikai ir alimentai – savižinos ir ankstyvojo pažinimo stokos rezultatai. Santykių tarp tėvų ir vaikų, senelių ir anūkų nutrukimas abipusiai labai skausmingas. Intelektualėjanti visuomenė nemoka šių problemų spręsti ir neturi patikimų priemonių apsaugoti savuosius nuo klystkelių.

Informacijos stoka taip pat priklauso nuo savivaldos ir visuomenės organizuotumo lygio. Agresyvių nomadų (klajoklių) informacijos stoka pasireiškia grobio, aukos paieška: ką galima nugalėti, apiplėšti, pasinaudoti. Kaimo kultūros informacijos stoka yra technologinio pobūdžio: kaip daugiau pasigaminti resursų, kaip išvengti gamtos išdaigų (sausrų, liūčių, perkūnijos ir kt.), o taip pat kaip gražiai ir saugiai gyventi. Miesto kultūros informacinė stoka didžiausia, nes informacija panaudojama techninėje ir meninėje kūryboje – atradimai, išradimai, inovacijos, kūrybos naujovės. Sakoma: „Informacija kaip jūros vanduo – kuo daugiau gersi, tuo labiau troškins“. Mokslininkų ir menininkų informacinė stoka kelis kartus didesnė nei eilinio piliečio.

Dabartinė edukacinė sistema neatitinka modernios visuomenės reikmių. Ji supažindina ugdomąjį su mokslo rezultatais, bet ne su mokslinės informacijos kūrybos ir jos panaudojimo metodologija. Mokiniams brukama pasenusi informacija, kuri nukreipta į praeitį, bet ne į ateitį. Faktografinė informacija konstatuoja padėtį, bet nemoko funkciškai ja pasinaudoti. Asmenybės ir visuomenės informacinės kultūros ugdymas dar netapo intelekto ir erudicijos pamatu.

Nuo gimimo dienos asmenybę reikia ugdyti taip, kad jis pats ir su globėjų pagalba išmoktų pajusti, suprasti ir patenkinti informacijos stoką. Reikia prisiminti pedagogų mėgstamą aforizmą: „Ko neišmoko Jonelis, to nemokės ir Jonas“. Informacinis ugdymas tai yra aplinkos pažinimo, kalbėjimo, skaitymo, rašymo, skaičiavimo, bet svarbiausia – galvojimo – formavimas. Kitados buvo sakoma: „Galva duota ne tam, kad į pilvą neprilytų“. Ji yra žmogaus valdovas, karalius ar net Dievas – rašoma Harari knygoje „Homo Deus“ (žmogus Dievas). Čia diegiama mintis, kad pagal religinę sampratą tik Dievas buvo kūrėjas, o dabar šią funkciją perėmė modernus ir išsimokslinęs žmogus.

AUTOINFORMAVIMO SISTEMA yra metodų bei priemonių visuma, kurios pagrindinis tikslas – žmogaus informacijos stokos mažinimas ir informacinės savirūpos didinimas. Tai yra pirmoji ir greitoji informacinė pagalba. Todėl ji turi būti artima, lengvai pasiekiama ir maksimaliai informatyvi.

Kitados Europoje žmonės buvo vertinami pagal informacinių įgūdžių kokybę. Beskaičiai, beraščiai, bemoksliai sudarė žemiausios informacinės kultūros kategoriją. Jie nebuvo žeminami, kaip Indijos kastų atstovai, bet jų socialinė vertė ir įtaka buvo menkesnė. Apšvieta sukūrė masinio švietimo sistemą ir reikšmingai pakėlė visuomenės savivertę. Protestantizmas pakeitė maldos formą – iš kalbėjimo perėjo į savarankišką skaitymą šeimoje. Todėl atsirado Martyno Mažvydo „Katekizmas“ ir kiti religiniai raštai. Iš jų išaugo lietuvių grožinė literatūra – Kristijono Donelaičio „Metai“ ir kiti kūriniai. Taip susiformavo informacinės stokos šalinimo priemonės gimtąja kalba.

XX a., o dabar ir XXI amžius sukūrė ištisą informacijos stokos tenkinimo priemonių arsenalą. Jį sudaro tradicinės ir modernios sklaidos priemonės bei jų jungtys.

Žmogaus kalbą – seniausią garsinę ženklų sistemą – papildė techninės garsų fiksavimo ir paskleidimo priemonės – telefonas, radijas, iš dalies kinas ir televizija. Raštą – seniausią vizualinę ženklų perdavimo sistemą – puikiai panaudojo kompiuteriai ir internetas. Dabar apsirūpinimas reikalinga informacija dažniausiai suvedamas į technines priemones ir informacijos vartotojo norus ir galimybes. O tai jau naujos taisyklės ir nelengvas jų įsisavinimas.

Dar ir XX amžiuje grožinė literatūra buvo pagrindinis ugdymo ir saviugdos šaltinis. Rašydami apie žmonių gyvenimo vingius ir nesėkmes, rašytojai pagal analogiją skatino elgtis apgalvotai ir racionaliai. Tačiau visuomenės gyvenimas toks įvairus, nestandartinis, o asmenybės genomas – reikmių šaltinis – beveik nenuspėjamas, kad sekimai ar pamėgdžiojimai duoda menką efektą. Reikia pragmatiškos stokos šalinimo informacinės metodologijos ir autoorganizacijos.

Žmogus – originalus ir gana keistas subjektas: jam amžinai kažko maža, jis – sąmoningai ar pasąmonėje vis ieško, nesuranda, dėl to kankinasi. Antikos laikų sofistai sukūrė garsų aforizmą: „Tu nepametei...