Atrodo, pasiteisina patarlė: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Pastarąją savaitę ne kartą skambėjo telefonas, o balsai jame ragino aprašyti Sodų gatvėje esančią gražiai tvarkomą sodybą. „Beveik nevažinėjau Sodų gatve. Eidavau ar važiuodavau pagrindinėmis miesto gatvėmis: Vilniaus ar Plento. O dabar, kai miestas tarytum karo apkasuose, tenka važiuoti aplinkeliais Sodų gatve ir visai netyčia atradau tokią gražią sodybą nuošalioje gatvėje“, – taip ir panašiai kalbėjo skambinusieji. Na va, pagalvojau, ir Širvintose galima rasti staigmenų, jei ne gatvių remontas… Suintrigavo skambučiai, reikia pamatyti Sodų gatvėje esančią sodybą. Vietiniai, Jadvygos ir Juozo Grinių kaimynai, matyt, pripratę prie jų sukurto grožio, jau nesistebi jų darbštumu, o štai retai pravažiuojantys lieka sužavėti, džiaugiasi ir nori, kad kiti galėtų pasigėrėti Grinių sukurtu grožiu.
Svetingi sodybos šeimininkai Jadvyga ir Juozas maloniai įleido į savo privačią teritoriją. O žavėtis ir stebėtis joje tikrai yra kuo. „Viskas čia sukurta Juozo rankomis“, – meiliai žiūrėdama į vyrą, paaiškino ponia Jadvyga. O grožio kūrėjas Juozas kukliai numoja ranka, atseit, nieko čia ypatingo nėra. Nemažai teko matyti gražiai sutvarkytų sodybų, tačiau taip išpuoselėtos, tiek savo rankų ir širdies, sumanumo ir kūrybos įdėta šioje sodyboje dar neteko matyti. Netgi didžiulio kiemo trinkelės pagamintos šeimininko rankomis, daužtos plytos namo pamatams taip pat Grinio darbas.
„Prieš dvidešimt penkerius metus įsigijome šį namą. Kiemas po lietaus neišbrendamas, darželyje kelios daugiametės gėlelės, tiesa, buvo trys seni rožių krūmai“, – apie taip anksčiau atrodžiusią savo sodybą pasakoja ponas Juozas. Jauni šeimininkai tuoj puolė tvarkytis. Kaip suspėjo būti visur – nesuprantama. Ponas Juozas dirbo autobuso vairuotoju. Tekdavo anksti keltis, tarp reisų laisvu laiku skubėjo namo: čia formose prieš dvi dienas džiūvo trinkelės, jas išimdavo ir užmaišytu skiediniu vėl jas naujai užpildydavo. „Jei šiltas oras, užtekdavo vienos dienos, jei vėsiau, trinkelės džiūdavo dvi paras“, – prisiminė ponas Juozas. Reikėjo ne tik pasigaminti, bet ir jas pakloti.
„Žmona irgi daug dirbo. Be tiesioginio darbo įstaigoje, ant jos pečių buvo namų ūkis, vaikai, o dar aplinkos tvarkymas“, – prisiminė Juozas tuos laikus, kai jie abu sutartinai dirbo.
„Stengėmės kuo greičiau susitvarkyti. Dirbome ne tik mes, dirbo ir vaikai Neringa ir Vaidas. Kiekvienas pagal savo jėgas“, – šypsosi ponia Jadvyga, prisiminusi gyvenimo pradžią Sodų gatvėje.
Besiklausant Grinių kalbos, atrodo, visai „…ir vargo nebuvo…“, ir viskas taip paprastai, lengvai čia atsirado. O kiekvienas kampelis taip išnaudotas, kiekviena detalė rado savo vietą, kad niekur kitur ji ir būti negali, o tik būtent čia. Kur pastatytas suoliukas, greta visada yra stalelis. Pasėdėti traukia į sidabrinę eglės piramidę įsispraudęs dvivietis su atlošu suolas, prie tvoros sėdinčius stebi porelė, (kurią šeimininkai nori pakeisti), kiek žemiau didžiulė galva su akiniais. Tai iš medžio padaryti meno kūriniai. Stebina pono Juozo sugebėjimas pastebėti kažką nulaužtoje medžio šakoje, medžio kelme. Eitum ir nueitum paspiręs po kojomis pasitaikiusią kreivą šaką, o Juozas joje pamato ir padailinęs kitiems parodo lygintuvą, gyvatę, stovą gėlėms. Kieme gražiai, draugiškai sugyvena voverytė su kiškiu, tupi jie prie eglutės, tarytum saugodami čia augančius baravykus, išdidžiai dairosi pelėda. Prie pat jaukios pavėsinės niekur nematyta puošmena – ąsočių medis. Kokių tik ąsočių čia nėra, kurie, regis, vilioja iš jų atsigerti skanaus gėrimo. Širdį suvirpino tarsi takeliu per sieną bėgantys maži maži anūkės batukai. Net nesitiki, jog gali būti tokios žmogučių kojytės. „Gal proanūkėms reikės“, – juokauja senelis. Netikėtai prapliupus lietui, labai smagu pasėdėti jaukioje pavėsinėje; permatomas stogas leidžia matyti apsiniaukusį dangų. Na, o suolai, stalai ir pati pavėsinė, žinoma, Juozo darbas. Iš jos galima patekti į vaikams įrengtą žaidimų kambarį, kuriame ir dabar yra kas veikti vaikams.
„Deja, vaikai yra, bet toli toli. Neringa su vyru jau aštuoniolika metų gyvena Kalifornijoj, sūnus Vaidas su šeima – Anglijoj. Tikimės, kad mūsų anglai sugrįš į Lietuvą, o va su amerikiečiais jau sunkiau. Per skaipą vaikams siunčiu nufotografuotus vaizdus, koks mūsų kiemas, kokie pasikeitimai. Bent taip jie yra arčiau mūsų“, – tai ponios Jadvygos žodžiai.
Abu, Jadvyga ir Juozas Griniai, augę daugiavaikėse šeimose, nuo mažens pažino, kaip uždirbama duona, todėl joks darbas nebaisus. „Laukiam pavasario. Mes abu mylim žemę. Tik tada, kai ją myli, galima kažką sukurti, žemė jaučia mūsų energiją. Jei su meile pasodinsi daigą, jis būtinai prigis. Mano sodintos gėlės visos gražiai auga ir žydi“, – sako ponia Jadvyga. „Taip, Jadvyga rūpinasi gėlėmis, o aš daržais, – papildo žmonos kalbą ponas Juozas. – Tiesa, paskutiniu metu manoji Jadvyga ne visada gali dirbti gėlyne, dažnai tenka lankytis gydymo įstaigose, kiek galiu, užvaduoju ją.“
Sodybos puošyba pono Juozo nesibaigiantis hobis, atrodo, jau nieko daugiau padailinti negalima, tačiau ant stalo pastebėjau nebaigtus puošybos ruošinius, žinoma, ponas Juozas jau yra numatęs kur juos pritvirtins. Nuo vyro neatsiliko ir žmona. „Prieš keletą metų buvau pradėjusi kolekcionuoti angeliukus. Daugelį įsigijau pati, tačiau didžiumą sudovanojo draugai, pažįstami. Mano kolekcijoje per tris šimtus angeliukų, tiesa, dabar jau nebekolekcionuoju, tačiau tuos, kuriuos surinkau, laikau. Lentynos, ant kurių jie įsitaisė – Juozo darbas“, – savo turtą parodė ponia Jadvyga.
Taip, kiemas išpuoštas Juozo Grinio rankomis, tačiau ir namai pilni pono Grinio darbų – žurnaliniai staliukai, virtuvinis pietų stalas, suolai, kabykla, dailylentėmis iškaltos koridoriaus sienos – negali atsistebėti žmogaus kūryba ir darbštumu. Nežinau, kaip pavadinti Jadvygos Grinienės vyrą: mūrininku, nes pats pastatė namo priestatą, staliumi–baldininku, nes visur, kur tik buvau, visi baldai jo rankų darbas, gėlininku, daržininku, nes dabar ir čia jo darbų baras, židinio statytoju, gaila, ne sezonas, židinys nesikūreno, grožio puoselėtoju, menininku, nes taip kūrybingai, meniškai, skoningai ne menininkas nesugebės.
Ponios Grinienės paklausiau, kas yra jos Juozas?
„Paprasčiausias geras vyras, atsakingas žmogus, mano ramstis, o anūkių geriausias senelis. Kitais metais švęsime auksines vestuves, nepastebimai prabėgo laikas, dabar, susėdę vakarais, prisimename savo vaikystę, kokia sunki ji buvo, kaip greit gyvenimas pasikeitė į gerąją pusę. Dabartiniam jaunimui reikia vertinti, ką jie gavo, reikia gerbti šalies istoriją, kalbą, žinoti savo šaknis. Tai ateina iš šeimos“, – paatviravo ponia Jadvyga.
Gražioje aplinkoje gyvena gražūs žmonės. Dėkoju anoniminių skambučių autoriams už galimybę susipažinti su puikiais Jadvyga ir Juozu Griniais.

Atrodo, pasiteisina patarlė: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Pastarąją savaitę ne kartą skambėjo telefonas, o balsai jame ragino aprašyti Sodų gatvėje esančią gražiai tvarkomą sodybą. „Beveik nevažinėjau Sodų...