Naujausios žinios

Išnykę kaimai. Valiukiškiai

Teko lankytis gražiame mažame kaimelyje, pasislėpusiame miške, netoli Kernavės. Jį taip pat galima priskirti nykstančių kategorijai. Nors jis niekada nebuvo didelis, bet dabar, galima sakyti, sumažėjęs iki minimumo: gyvenamos dvi sodybos, abi yra pirktos nevietinių, atvykusių nuo Šiaulių krašto. Dar viena po savininko mirties stovi tuščia, kita retkarčiais aplankoma. 2011 m. duomenimis, kaime gyveno du žmonės.

Gaila, kad nepavyko sutikti buvusių kaimo gyventojų, galinčių papasakoti apie jo praeitį. O gal kas nors perskaitęs atsilieps? Tad šiandien žiupsnelis to, ką pavyko aptikti rašytiniuose šaltiniuose.

Valiukiškiai niekada nebuvo didelis kaimas. 1795 m. surašymo duomenimis, Valiukiškių užusienyje (užusienis – už gatvinių kaimų išsikėlusios sodybos, dažniausiai priklausančios kito dvaro teritorijai) buvo du dūmai (kiemai) – Ikanavičiaus ir Jurkevičiaus – su dvylika gyventojų. Jurkevičių pavardė Kernavės krašte dažna, o štai Ikanavičius tais metais tebuvo vienas. 1942 m. archyviniais duomenimis, buvo pakrikštyta Valiukiškių kaime gimusi Modesta Danutė Ikanevičiūtė. Logiška būtų manyti, kad Ikanavičius vėliau tapo Ikanevičiumi. Vadinasi, ši giminė kaime gyveno ilgai. Pasak archeologų, Ardiškių, Valiukiškių ir Dailidžių kaimų teritorijose pirmieji nuolatiniai gyventojai pradėjo kurtis ne vėliau kaip I tūkstantmetyje po Kristaus gimimo.

1905 m. kaime buvo 36 gyventojai. Valdą sudarė 39 dešimtinės. (Dešimtinė – 1.0925 ha). Nedidelis kaimelis garsėjo netoliese esančiu to paties pavadinimo pilkapynu, sudarytu iš dešimties pilkapių. Tarpukario laikais tarp lankytinų krašto vietų ,šalia Kernavės piliakalnių, mokytojo J. Šiaučiūno įkurto muziejaus ir Pragarinės pelkės, buvo minimas ir Valiukiškių pilkapynas. Pirmasis apie jį rašė žinomas archeologas ir rašytojas Petras Tarasenka.

Valiukiškių vardą randame paminėtą ir kunigo, bei kraštotyrininko Nikodemo Švogžlio-Milžino darbuose. Pasakodamas apie 1931 m. didįjį Neries potvynį, jis rašo: „Daugybė namų Nerimi nuplaukė, o Mitkiškėse, Ardišky ir Valiukišky sužibo ugnis, užsidegė laužai – žmonės persikėlė gyventi laukan ir miškan.“

Valiukiškiai priklausė Kunigiškių seniūnijai. 1936 m. archyviniuose dokumentuose randame paminėta, kad Antanas Stravinskas, Augusto sūnus, ūkininkaujantis Valiukiškiuose, 1929 m. rugsėjo18 d. buvo išrinktas seniūnu. Buvo gimęs 1893 m., baigęs pradžios mokyklą. Turėjo 9.65 ha žemės.

1923 m. kaime buvo 5 ūkiai su 20 gyventojų.

1939 m. kaimą sudarė 6 ūkiai su 23 gyventojais. Žemės valda – 39.36 ha. Vadinasi, nuo 1905 m. nepasikeitė arba keitėsi labai nežymiai. Po 3 m. – 1942 – tie patys 6 ūkiai, tik gyventojai jau 26.

Apie trėmimus iš Valiukiškių duomenų nėra, kaip ir apie partizanų kovas. Mažai tikėtina, kad nuošaliame kaime nesilankė partizanai. Galbūt netoliese būta ir bunkerių, bet tai galėtų papasakoti tik vietinių gyventojų palikuonys.

Prieš keletą metų Valiukiškiuose vykdavo muzikos festivaliai, čia suvažiuodavo minios jaunimo. Dabar tokių renginių nebeliko, tvyro ramybė ir tyla. Beje, čia gyvenanti dailininkė Ilona Janulienė pasakojo iš vietinių girdėjusi, kad anksčiau čia vykdavo smagios vakaruškos ir gegužinės. Vadinasi, Valiukišky gyveno linksmi žmonės, todėl ir muzikos renginiai buvo tarsi tų laikų tradicijų tąsa. Čia įsikūrusi kaimo turizmo sodyba „7 kubilai“.

Galima pasidžiaugti, kad gražus kaimas neištuštėjo, čia įsikūrė kūrybingi, grožį puoselėjantys žmonės. Gal ilgainiui nestovės tuščios ir likusios sodybos? Tikrai to norėtųsi.

Tai tiek galėjome papasakoti apie seną, įspūdingą Valiukiškių kaimą. Džiaugsimės, jei kažką sudominome, paskatinome aplankyti istorines vietas. O gal kam nors sukėlėme gražių prisiminimų? Pasidalinkite jais su mumis. Skambinkite, rašykite – labai laukiame.

spaudos rėmimo fondo logo

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*