Išnykę Širvintų krašto kaimai. Palkiai
Alionių seniūnijoje buvęs Palkių kaimas bene vienintelis mūsų rajone, kurio atminimas įamžintas paminkliniu akmeniu. Paminklą savo lėšomis pastatė Palkių kaime gimęs gydytojas Vincas Jatkauskas. Pradžioje planavęs statyti paminklą tėvų sodybos vietoje, vėliau nusprendė, jog tinkamesnė vieta bus Šešuolėlių bažnyčios šventorius. Tad šiandien išnykusio Palkių kaimo žmonės, jų vaikai ir anūkai turi kur susirinkti ir prisiminti gimtinę. Užrašas ant paminklo trumpas ir iškalbingas: „Viešpatie, globok Palkių kaimo vaikus, netekusius gimtynės“. Nenuilstanti juodiškietė kraštotyrininkė Ingrida Didžiokienė kaupia medžiagą ir apie Palkius. Buvęs palkiškis Jonas Davulis dovanojo jai savo knygelę „Iš prisiminimų“, o Edvardas Germanavičius ne tik pasidalijo prisiminimais apie gimtinę, bet ir savo tėvelių bei prosenelio pasakojimais ir sakmėmis. Knygoje „Širvintos“ apie „brandžiojo socializmo“ sunaikintą kaimą papasakojo kraštietis kultūros istorikas Juozas Lebionka. Tad susipažinkime su Palkiais.
Kaimo pavadinimas kildinamas iš žodžio „pelkė“. Pasak E. Germanavičiaus, pastaruoju metu kai kurie mokslininkai aiškina, kad pavadinimo kilmė galėtų būti nuo žodžio „paalkiai“, t. y. prie šventos pagonims vietos – alko. Tiesa, kur galėjo būti tasai alkas, ar jis apskritai buvo – neaišku. Manoma, kad gatvinis Palkių kaimas įkurtas XVIII a. ir priklausė Alionių dvarui.
XX a. pradžioje kai kurie jaunuoliai iš Palkių vyko laimės ieškoti į Ameriką. Ten padirbėję Davulis ir Apanavičius. J. Davulis savo prisiminimuose pasakoja, kad jo tėvai, grįžę iš užjūrio, Palkiuose nusipirko 12 ha žemės.
Tarpukario Lietuvos laikais kaime buvo 17 kiemų. Gyveno Apanavičių, Germanavičių, Bagdonų, Stankevičių, Zabarauskų, Ūsavičių, Bartaškų, Mažulių, Sližauskų, Desevičių, Davulių, Jatkauskų šeimos – apie 60 žmonių. Pasak J. Davulio, kaimą sudarė 6 valakai – apie 150 ha. Žemės nebuvo derlingos. Tuo laikotarpiu lietuviškai kalbėjo tik Davuliai ir Ūsavičiai. Palkiai buvo paskutinė gyvenvietė nepriklausomos Lietuvos pusėje. Kaimo nuošalumas turėjo ir savų pliusų: netoliese esančiame Alionių raiste kaimiečiai prisirinkdavo kuro ir, žinoma, uogų. Uogavimas ir tais laikais buvo pagrindinis palkiškių pragyvenimo šaltinis. Mėlynes, bruknes, spanguoles veždavo į Ukmergės turgų ir taip maitindavo ir rengdavo šeimas.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius. Darbų buvo daug, juk reikėjo statytis namus bei ūkinius pastatus, tačiau jaunimas rasdavo laiko ir pasilinksminimams. Žmonės buvo dievobaimingi, sąžiningi ir blaivūs. Jei vyrukai keturiese prieš vakaruškas išgerdavo pusbuteliuką (250 gr), tai būdavo apšaukiami „latrais“. Palkių jaunimas organizuodavo kaime vakarėlius su vaidinimais, į juos susirinkdavo visos apylinkės jaunimas.
Kaip ir visoje Lietuvoje gyventojams buvo sunkus pokario laikas. E. Germanavičius prisimena, kaip jo tėvas nenoriai kalbėdavo apie tą laiką. Nuošaliame kaime gyventi buvo nelengva: dieną stribai, naktį partizanai – visus reikia priimti, pavalgydinti. Vienas partizanų bunkeris buvo visai netoli kaimo.
Nepalengvėjo gyvenimas ir susikūrus kolūkiui, nes uždarbiai buvo maži, teko suktis kaip ir anksčiau – uogaujant.
E.Germanavičius prisimena, kad Palkiai buvo tarsi savotiška laisvės sala. Žmonės čia nebijojo eiti į bažnyčią, atlikti krikščioniškų apeigų. Kaimynų susiėjimuose skambėdavo tremtinių dainos, nevyniojant žodžių kalbama apie sovietų valdžią, niekas nebijojo būti įskųstas. Vyresni kaimo žmonės mokėjo skaityti ir rašyti, to jiems užteko, toliau leisti vaikus mokytis nebuvo tradicijos. Bet iš Palkių kilęs profesorius habil. dr. Feliksas Mažulis, jau minėtas paminklo kaimui dovanotojas gyd. Vincas Jatkauskas, dar vienas kitas asmuo.
Liudininkų teigimu, prievarta iš kaimo lyg ir niekas nevarė. Bet kai valstybė pradėjo remti gyventojų kėlimąsi į gyvenvietes, po truputį prasidėjo kaimo tuštėjimo metas, kuris truko gal dešimtmetį.
Norėtųsi tikėti, kad Palkiai atgims. Pasak doc. J. Lebionkos, kaimui vieta buvo parinkta labai vykusiai ir protingai: ištisus metus Palkiuose būdavo kiek šilčiau nei kituose kaimuose, nes jis buvo apsaugotas nuo rytų ir šiaurės vėjo. Į tokį unikalų, šiltą kaimą turėtų grįžti gyvybė.
Parašykite komentarą