Naujausios žinios

Išsaugoti ypatingą akimirką

Straipsnis buvo išspausdintas rugpjūčio 29 d. laikraščio „Širvis“ 33-ame šių metų numeryje.

Pavasarį širvintiškiai buvo nustebinti: mieste pradėjo veiklą nauja fotostudija. Šiandieną, išmaniųjų telefonų eroje, kai kiekvienas galim tapti fotografu ir netgi operatoriumi, tai, atrodytų, yra pakankamai rizikingas verslas. Bet smagu, kad taip mano ne visi ir nebijo pradėti naujos veiklos. Besibaigiant ketvirtajam studijos gyvavimo mėnesiui, nusprendėme pakalbinti jos savininką, fotografą Arturą Gerulskį ir pasmalsauti, kaipgi sekasi gyventi ir dirbti Širvintose.

– Pone Arturai, tai kaipgi jums klojasi, ar nestokojat darbo, ar uždirbat ne tik duonai, bet ir sviestui?

Darbo vis atsiranda, bet viščiukus skaičiuoti dar anksti, nors ruduo jau čia pat,- juokiasi pašnekovas. – Kalbant rimčiau, verslo pradžia niekada nebūna lengva. Juk tenka investuoti startuojant, o ir dabar, ką uždirbi, tą vėl investuoji. Bet nesiskundžiu, judam į priekį, vietoj nestovim.

– Esat vilnietis, bet verslo ėmėtės Širvintose. Ar sostinėje nebūtų buvę geriau?

Nemėgstu tų etikečių: vilnietis, kaunietis, londonietis, niujorkietis – labai jau senamadiškai skamba. Koks skirtumas. Šiandien visi esam kosmopolitai, keliaujam po pasaulį, ieškom vietos gyvenime. Taip, gimiau ir augau Vilniuje, daug metų ten gyvenau, bet šiandieną likimas atvedė į Širvintas, tai logiška buvo ir verslą pradėti čia. Teko girdėti, kad širvintiškiai fotosesijoms važiuoja į kitus miestus, tai kodėl nepasiūlius to paties vietoje? Gal dabar kitų miestų gyventojai atvažiuos į Širvintas gražių nuotraukų pasidaryti? (šypsosi).

– Širvintose gyvenat dar neilgai, bet matau, kad miestą jau neblogai pažįstate. Ir kaip jums patinka Širvintos?

Patinka. Jaukus, mielas, ramus miestelis, graži gamta. Man tik trūksta viešųjų erdvių. Kaip smagu būtų ateiti į tvarkingą, žalią parką, prisėsti ant žolės ir surengti romantišką pikniką dviese ar iškylą didesnėje kompanijoje. Be grilio dūmų, be triukšmo ir erzelio – tokios vietos tikrai reikėtų.

(Besiklausydama vaizdingo fotografo Arturo pasakojimo, nugrimzdau į vaikystės prisiminimus. Kaip smagu būdavo vasaros viduryje traukti į Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus, liaudyje tiesiog „škaplierna“ vadinamus. Atidardėdavom į Širvintas, Jaunimo sode priešais bažnyčią pririšdavom arklį ir traukdavom į pamaldas. O jau po jų, su pilnomis saujomis „festavų“ saldainių grįždavom į sodą prie savojo vežimo. Tuoj pat susitikdavai seniai matytus giminaičius ar tolimesnius kaimynus. Iš vežimų būdavo ištraukiamos gūnios, jas patiesdavo čia pat ant žolės, mamos traukdavo iš namų įsidėtus užkandžius, tėčiai bėgdavo parduotuvėn limonado ir alaus ir prasidėdavo iškyla. Visą sodo veją nusėsdavo kompanijos, o mes, vaikai, laimingi lakstydavom aplinkui. Gal ir šiandien, po renovacijos, Jaunimo sodas taps tokia žaliąja erdve ir jaunos šeimos galės ateiti čia paiškylauti?)

Grįžtu iš nuklydimo į vaikystės metus ir toliau klausausi Arturo Gerulskio.

Esate teisi, sakydama, kad neblogai pažįstu Širvintas. Mėgstu fotografuoti gamtą, todėl ieškodamas gražių vaizdų apsidairau visuose kampeliuose. Lietuvoje dar neįprasta pirkti menines gamtos vaizdų fotografijas, o užsienyje ne vienas iš tokios veiklos pragyvena. Aš kol kas fotografuoju sau. Labai laukiu naujojo tilto per marias, gaila, kad jo statyba sustojo. Manau, kad ten bus gražių vietų fotosesijoms.

– O kaip Širvintų žmonės?

Žmonės čia geri, malonūs ir svetingi. Tiesa, kartais gali pasirodyti, kad jie lyg ir menkina save, aukština didmiesčio gyventojus, apskritai viską, kas vyksta didmiestyje. Gal trūksta meilės sau, savo vertės suvokimo? Bet, kaip sakė vienas protingas žmogus „jei pats nemylėsi savęs, tai kas gi mylės tave?“. Mylėkime save, gerbiamieji, (šypsosi) ir pasaulis pamils jus.

– Kada fotografija atėjo į jūsų gyvenimą?

Dar mokyklos laikais. Gal vienuolikmečiui klasės draugas parodė ir papasakojo pagrindinius principus ir to pakako, kad užsikabinčiau. Taip viskas ir prasidėjo. Studijavau visai kitą discipliną, dirbau kitus darbus, bet fotografija mano gyvenime visada buvo. O dabar, galima sakyti, tik jinai ir liko – tai pagrindinis mano užsiėmimas.

– Jaunystėje mėgdavom fotografuotis. Ateidavom į fotoateljė, ten spragtelėdavo porą kartų ir eidavom namo. Dabar, kai aparatūra nuolat tobulėja, turbūt viskas vyksta dar greičiau?

Tokiu greičiu gal tik nuotraukėlę dokumentams galima padaryti. O norint nufotografuoti gražų portretą, pagauti tą ypatingą akimirką, reikia laiko ir kantrybės. Fotografas su klientu turi pabendrauti, leisti atsipalaiduoti ir tik tuomet, kai atsiranda tarpusavio ryšys, galima pradėti darbą. Kitaip gero rezultato nepasieksi, nepagausi tos ypatingosios akimirkos.

– Tai geras fotografas ir psichologu turi būti.

Mokėjimas bendrauti reikalingas ne tiktai fotografui (šypsosi).

– Vieni klientai pasikliauja meistru, kiti ateina kupini įgeidžių ir pretenzijų. Ar nekyla noras tokius vyti lauk?

Klientas visada teisus (šypsosi), todėl į jo pageidavimus reikia įsiklausyti. Tavo darbas nukreipti tuos įgeidžius tinkama linkme, kad rezultatas būtų pats geriausias, o žmogus ir nesuprastų, kad pats norėjo kitaip. Fotografija yra labai platus spektras ir mano darbas ją pristatyti palankiausiai.

– Žinome, kad kokybė kainuoja. Tai gal geriau padarysiu šimtą kitą nuotraukų telefonu, nei mokėsiu pinigus, kad ir už labai menišką ir kokybišką nuotrauką?

Visur daugiausia kainuoja žmogaus darbas ir pastangos. Šiuo atveju net lyginti nesinori. Nemenkinu telefoninių nuotraukų, bet išliekamąją vertę turi tik meniškos ir kokybiškos nuotraukos. Tokių siūlau turėti kiekvienam, daryti jas įvairiomis progomis ir saugoti tuos gražius prisiminimus. Būsiu laimingas, galėdamas jums padėti kuriant šiuos prisiminimus.

– Ką palinkėtumėt širvintiškiams?

Kas aš toks, kad galėčiau kažką linkėti kitiems? (juokiasi). Linkiu visiems džiaugtis gyvenimu, neapribojant jo televizoriumi ir kompiuteriu.

Dėkui už pokalbį ir sėkmės.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*