Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  kovo 29 d. laikraščio „Širvis“ 13-ame šių metų numeryje.

Svetinga ir vaišinga lapeliškių Janės ir Kazio Stravinskų šeima nesupyksta, kai įsiprašau į svečius šeštadienio rytą, o maloniai pakviečia į jaukius saldžia beržų sula kvepiančius namus. Susėdame šeimininkės tapybos darbais papuoštoje svetainėje pokalbiui apie gyvenimą Lapelėse.

– Gerbiamasis Kazy, girdėjau, kad esate vietinis?

Kazys Stravinskas:

– Tikrai taip, užaugau netoliese esančiame Liuliškių kaime, mokiausi Musninkuose.

– Tai kaip į Lapeles atsiviliojot dzūkaitę?

Janė Stravinskienė:

– Ji pati prisistatė, vilionių neprireikė (juokiasi Janė Stravinskienė). Atvažiavau pagal paskyrimą, taip iki šiol ir atidirbinėju jį.

– Irgi augote kaime, kad pasirinkote tokią specialybę?

Janė Stravinskienė:

– Taip, augau kaime, nuo mažų dienų labai patiko arkliai, beprotiškai norėjau jodinėti. Kai išgirdau, kad Buivydiškių žemės ūkio technikume yra jojimo būrelis, jokių dvejonių nekilo – mokysiuos tik ten. Įstojau į veterinariją, bet priėmimo komisijoje atkalbėjo: girdi, veterinarijos specialistams reikia jėgos. Tu, miniatiūrinė mergytė, ką darysi, kai reikės pargriauti arklį, kad jį apžiūrėtum? Įtikino, perėjau į zootechnikos skyrių.

– Ir patraukėte ieškoti jojimo būrelio?

Janė Stravinskienė:

– Patraukiau, bet ir ten laukė nusivylimas. Treneris irgi nutarė, kad esu per gležna, per smulki, atseit, ir kojos iškryps bejodinėjant. Taip ir neteko pajodinėti (atsidūsta). Bet mokytis patiko. Baigiau mokslus, pradėjau dairytis darbo. Rinkausi keliuose rajonuose. Ir vėl paveikė patarimas iš šalies. Turėjau draugę, kurios sesuo dirbo čia, Lapelėse. Ji ir pasakė, kad čia geri žmonės, dirbti ir gyventi patiks. Patiko ir tai, kad iš pradžių turėsiu pažįstamą žmogų, bus lengviau apsiprasti. Taip ir atsidūriau čia, tuomečiame Virvyčių kolūkyje, įsidarbinau fermos vedėja.

– Darbu nenusivylėte?

Janė Stravinskienė:

– Darbas kaip darbas. Bet to meto sistema nelipo prie širdies. Reikėjo vykdyti absurdiškus nurodymus, „tobulinti“ ataskaitas, „gerinti“ rodiklius. Turėjau taikstytis su grobstymais, nesąžiningumu. Taip buvo visur, tokia buvo santvarka. Man labai nepatiko.

– O jūs, Kazy, ką veikėte?

Kazys Stravinskas:

– Aš kolūkyje dirbau vairuotoju. Sukūrėme šeimą, gimė vaikai, gyvenome kaip ir visi. Iki kolūkių griovimo pradžios.

– Nelengva buvo?

Janė ir Kazys Stravinskai:

– Buvo labai sunkus laikas. Staiga visi liekame be darbo, be pragyvenimo šaltinio. Vaikai maži, juos auginti reikia, o nėra kur užsikabinti: bedarbystė ne tik kaime, sunkiau pasidarė ir miestuose.

– Tada ir nusprendėte pradėti ūkininkauti?

Janė Stravinskienė:

– Gyvenimas nusprendė už mus. Reikėjo kažko imtis. Ir tas ūkininkavimas prasidėjo nuo veršingos telyčios, kurią atvedė vyro mama. Po truputį karvių banda didėjo – dvi, penkios, devynios, vienuolika… Ir mėsinių galvijų turėjome. Paskui, kai supirkimo kainos ėmė ristis žemyn, perėjome prie grūdinių kultūrų auginimo. Ir dabar tuo užsiimame.

Kazys Stravinskas:

– Esame tokie vidutiniai ūkininkai. Savo žemės nedaug turime, daugiausia nuomojame. Ir plėstis jau nebepavyks, laisvos žemės nebėra. Džiaugiamės, kad neturime skolų, pavyksta suktis be kreditų, nesame prašę net jokios paramos. Parama – tai jau įsipareigojimas, geriau suktis pačiam. Dabar statausi garažą. Savo jėgomis, padeda tik savaitgaliais atvažiuojantis sūnus.

Stravinskai ūkininkavimu neapsiriboja, abu turi papildomus darbus. Kazys, kaip ir ne vienas lapeliškis, dirba Musninkų gaisrinėje, o Janė – Širvintų viešosios bibliotekos Lapelių filiale.

– Kokie keliai atvedė į šį darbą?

Janė Stravinskienė:

– Po nelengvo bedarbystės ir nežinomybės laikotarpio gavau pasiūlymą padirbėti pieno supirkimo punkte. Žinoma, sutikau. O paskui bibliotekininkė, išeidama į pensiją, pasiūlė perimti jos darbą.

– Turbūt buvote aktyvi skaitytoja?

– Skaityti visada mėgau. Ir bibliotekininkės darbas man labai prie širdies. Nepatiktų, tai gal ir nebūčiau ėmusis. Nė nepajutau, kaip dvidešimt metų prabėgo – į biblioteką atėjau 1996 metais.

– Kas keitėsi per tą dvidešimtmetį?

Janė Stravinskienė:

– Galima sakyti, nebeliko jaunų skaitytojų – emigracija daro savo. Šiandien pagrindinis kontingentas – pensinio amžiaus moterys. O kažkada, kol veikė pradinė mokykla, buvo šitiek moksleivių, tai mano pagrindinis „aktyvas“. Žinoma, ir knygų gaunama mažiau, bet tai nėra problema – atsivežu iš centrinės bibliotekos. Perskaito, parvežu ir naują partiją atsigabenu. Ir konkrečios prašomos knygos paieškau, reikia gerbti savo skaitytojus ir jais pasirūpinti. Neseniai širvintiškė Violeta Blažienė mūsų bibliotekai padovanojo daug ir tikrai vertingų ir reikalingų knygų iš savo asmeninės bibliotekos. Esame jai labai dėkingi.

– Dabar vis dažniau girdime, kad kaimuose bibliotekų nereikia, lankytojų ten nedaug, norintys gali patys į Širvintas nuvažiuoti. Kokia jūsų nuomonė dėl to?

Janė Stravinskienė:

– Kaime būtinai turi būti nors vienas kultūros židinys. Nesvarbu – mokykla, biblioteka, kultūros namai – kažkas turi būti. Skaitytojų ar lankytojų skaičiumi šito neišmatuosi, kultūra ne ta sritis, kuri atsiperka, atneša materialinę naudą. Mūsų kaimas kažkada buvo kolūkio centru, čia buvo ir mokykla, ir kultūros namai, ir biblioteka, ir medicinos punktas. Šiandien belikusi biblioteka. Ir ji turi išlikti. Galiu pasidžiaugti, kad Lapelėse yra veikli kaimo bendruomenė, jos pirmininkė ir visas aktyvas nuolat organizuoja renginius. Bendruomenės namuose ir biblioteka veikia. Tai buvęs mokyklos pastatas.

– Neabejoju, kad jūsų šeima priklauso bendruomenės aktyvui. Jūs pati ketverius metus vadovavote Čiobiškio bendruomenei. Kaip ten patekote?

Janė Stravinskienė:

– Seniūnas paprašė, ir apsiėmiau. Dirbau, kol atsirado kitas, vietinis, pirmininkas.

Neabejoju, seniūnas Virginijus Niekis, per dvidešimt darbo metų pažino žmones ir žinojo į ką kreiptis pagalbos. Janė Stravinskienė ką daro, daro iš visos širdies.

Trečius metus Janė puoselėja naują pomėgį – tapo aliejumi ant drobės. Kūryboje vyrauja gėlių motyvai.

– Iš kur tas potraukis tapyti?

Janė Stravinskienė:

– Nuo vaikystės mėgau piešti ir man sekėsi. Mokytoja net siūlė tėvams pagalvoti apie dailės mokslus. Gyvenimo rūpesčiai ilgai neleido grįžti prie mėgstamos veiklos, bet dabar, kai vaikai užaugo, gyvenimas nusistovėjo, atsirado ir poreikis tapyti. Tai nepigus malonumas, bet ne viskas matuojama pinigais. Rūsyje įsirengiau dirbtuvėlę ir praleidžiu ten didumą laisvo laiko. Tai – sielos atgaiva.

– Rengiate parodas?

Janė Stravinskienė:

– Buvo Čiobiškio kultūros namuose.

– Parduodate darbus?

Janė Stravinskienė:

– Jokiu būdu! Aš dar pati jais neatsidžiaugiau. Išneškit iš čia paveikslus, liks tuščios sienos, bus nykuma. Apie pardavimą dar nė negalvoju. Bet dovanoju mielai.

Stravinskai užaugino du vaikus. Sūnus Paulius gyvena Vilniuje, bet kaimo neužmiršta, savaitgaliais vis atvažiuoja, mielai padeda tėčiui. Dukrą Gintarę paviliojo užsienis, tėvai tikisi, kad ne visam laikui. Sutuoktiniai sako, kad dabar jų gyvenimo pilnatvės laikas, kai gali labiau atsiduoti pomėgiams. Jiedu mėgsta pakeliauti, kasmet abudu aplanko kokį Lietuvos kampelį, teko pabuvoti ir užsienyje.

Pabaigoje kalba vėl nukrypsta apie gyvenimą kaime.

– Ko labiausiai trūksta kaime?

Janė ir Kazys Stravinskai:

– Darbo. Mūsų kaimas atokus, jei neturi transporto, nerasi ir darbo, autobusas vos kartą per dieną pravažiuoja. Kai nėra užsiėmimo, tai ir negeros pagundos greičiau apninka. Jei visi galėtų dirbti, tai ir prie parduotuvės alų plumpiančių mažiau būtų. Bet išgyventi lengviau kaime. Visada galima rasti sprendimą. Aš pati, kai sėdėjau be darbo, pradėjau auginti triušius, kaimynas išmokė išdirbti kailiukus, siuvau kailinukus vaikams, ir sau buvau pasisiuvusi. Yra kažkiek žemės, užsiauginsi daržovę ne tik sau, dar ir gyvuliukui kokiam pakaks. Reikia galvoti ir dirbti, tada nereiks dejuoti ir keiksnoti valdžią.

– Gerbiamieji Jane ir Kazy Stravinskai, lai jūsų gyvenimo pilnatvės laikas būna dar ilgas ir produktyvus. Ačiū Jums už įdomų pokalbį.

 

Straipsnis buvo išspausdintas  kovo 29 d. laikraščio „Širvis“ 13-ame šių metų numeryje. Svetinga ir vaišinga lapeliškių Janės ir Kazio Stravinskų šeima nesupyksta, kai įsiprašau į svečius šeštadienio rytą, o maloniai...