Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas gegužės 23 d. laikraščio „Širvis“ 20-ame šių metų numeryje.

Gyvena Alionių kaime Vasilevskių šeima.  Šeimos galva pats būdamas dailide, prie darbo nuo mažens pratino ir savo atžalas. Vyriausias sūnus Andrius jau nuo keturiolikos pradėjo dirbti dailidės pagalbininku. Guvus vaikas, tėtės vis pamokomas, greitai perprato įvairių statybos darbų subtilybes. Malonu buvo pamatyti savo triūso rezultatą. Tai stogą, tai tvorą ar ūkinius pastatus pataiso, perdengia, suremontuoja ar naujai pastato ir jau iš toli matyti meistrų darbas. Malonu buvo paaugliui kai tėtis, o ir aplinkiniai pagirdavo tokį darbštuolį. Tačiau svarbiausia užduotis Andriui – mokslai Alionių mokykloje.

Besimokydamas, laisvu laiku dirbdamas su tėte, jau ir jaunesnysis brolis Artūras prisijungė prie šeimos brigados. Andrius, baigęs Alionių mokyklą, dar „studijavo“ ir baigė vakariniu būdu vidurinę mokyklą. Išmokęs statybos darbų, pabandė savarankiškai dirbti. Visai neblogai pasisekė. Statybose vienas ne karys. Turi būti brigada. Tad jau dvylika metų kai Andrius jai vadovauja. Puiku kai brigadoje savi, artimi, gerai pažįstami, kuriais gali tikėti ir pasitikėti. O tokie dažniausiai būna kaimynai, vaikystės draugai, klasės draugai. Tokiu principu suburta Andriaus brigada, kurioje dirba ne tik jaunesnysis brolis Artūras, prisikalbino ir buvusį kaimyną Gintarą Mažulį, širvintiškius Mantą Bagdonavičių, Martyną Kerulį. Ir susidarė puikus gabių vyrų kolektyvas. Puošia Širvintas jauni meistrai. O brigados vadu tapęs Andrius tariasi su užsakovais, bendrauja, aiškinasi su kolegomis.

Andrius puikus derybininkas, nes namuose tenka vesti derybas su trimis sūnumis: ketvirtoku Dovydu ir jo broliukais Jokūbu ir Danieliumi. Namuose vyriška draugija, vienintelė moteris šeimoje – žmona Justina. Vyrai sudaro dauguma, tad Andriui kai kada tenka palaikyti žmonos pusę. Čia jau ir reikia derybininko patirties.

Broliui Artūrui jau kitaip. Jis namuose mažuma. Jam reikia pasiduoti dukterų diktatūrai. Artūrą dažnai gelbsti žmona. Prieš tapdamas Andriaus brigados nariu, Artūras, kaip dauguma jaunuolių, panoro save išbandyti užsienyje. Ir išvyko Artūras į Vokietiją. Dvejus metus dirbo vokiečiams. Gal dar ir dabar toje šalyje būtų emigrantu, tačiau Gelvonų seniūnijoje, Mikalajūnuose likusi žmona nelabai džiaugėsi vyro uždirbtais pinigais. Pinigų galima uždirbti ir čia, o šeima, gyvenanti skyrium, ne šeima. Šiandien Artūras pripažįsta, jog žmona buvo teisi. Darbų ir Širvintose pilna, o kasdieną matyti savo dukrytes būnant Vokietijoje neįmanoma. Štai Rugilė jaučiasi gana didelė, nes rudenį bus „solidi“ pirmokė, aišku, tokios garbės jai pavydi sesutė darželinukė Silvija. Artūras juokauja, kad namuose nelaukiant rugsėjo pirmosios jau yra mokinė. Tai žmona, kuri šiuo metu mokosi kirpėjos gudrybių. Tad jaunam tėtėi negalima sėdėti sudėjus rankas.

Nesėdi tėvams ant sprando ir Gintaras Mažulis. Šis jaunas vyrukas baigęs tą pačią Alionių „akademiją“, Darbo biržos siųstas mokytis, įgijo santechniko specialybę. Įgytos specialybės mokslų ant pečių nešioti nereikia, bet kada jais bus galima pasinaudoti. Kai broliai Vasilevskiai pakalbino dirbti kartu, nieko neliko daugiau tik pasitarti su tėvukais. O šie ką – suaugęs pats galvok, pasiūlymas rimtas, vyrai gerai pažįstami, patikimi, bandyk. Gintarui to tik ir reikėjo. Sukirto rankomis.

Šių vyrų brigada moka visus statybos darbus. Reikia, gali patatyti namą nuo pamatų iki raktų atidavimo. O kiek įvairių statinių pastatyta, kiek stogo dangų pakeista, jau neina suskaičiuoti. Užsakovai džiaugiasi darbščiais, greitai ir labai kokybiškai dirbančiais vyrais. Smulkmeniškai apžiūrėjus remonto reikalaujantį objektą, sudaroma sąmata. Tada tariamasi, derinama, svarstoma, siūlomi įvairūs variantai, tačiau visada atsižvelgiama į šeimininko pageidavimus.O kai sutariama, skubiai imamasi darbų. Čia jau kiekvienas žino savo veiklos sritį.

Brigados narys Mantas Bagonavičius sėkmingai baigęs „Atžalyno“ vidurinę mokyklą, taip pat gyvenęs Anglijoje su žmona Edita. Ten nuomavęsi kambarėlį, už kurį paklodavo nemažą dalį atlyginimo. Kai gimė sūnus Karolis, kambarėlyje tapo visai ankšta. Šeima nutarė grįžti namo. „Visur gerai, kur mūsų nėra, – sako. – Mums dabar labai gera Širvintose. Tai mano gimtasis miestas, kurį myliu ir noriu, kad čia augtų mano Karolis. Žmona šiuo metu augina pusantrų metukų mažylį, o kai Karolis bus „įdarbintas“ darželyje, dirbs pagal specialybę – turizmo gide,“ apie ateities planus, skubėdamas namo pas šeimą, kalbėjo jaunas tėtis Mantas.

Tarp jaunų vyrų pats jauniausias Martynas Kerulis. Jis brigadoje jauniausias ne tik pagal amžių, bet ir pagal darbo stažą. Jam laikinai pavedami pagalbininko darbai, tačiau neilgai. Jau daug ką moka savarankiškai atlikti, bendradarbiai negaili jam patarimų, pamokymų. Augina, aiškina, mokina sau pamainą vyrai. „Prilaikom, kad nenuklystų,“ – juokiasi, – jaunas dar sugalvos ką netinkamo, lai bus prie mūsų“.

Tokias kalbas girdėdamas šypsosi ir Martynas. Turi ir jis planų ateičiai, bet kol kas tai tik planai. Belieka palinkėti, kad jie visi išsipildytų.

Orai šiuo metu vasariški, statybose pats darbymetis, tad įdegę saulėje Andrius, Artūras, Mantas, Gintaras, Martynas nuo pat ankstyvaus ryto darbe. Skuba užbaigti vieną objektą, nes laukia kiti. Darbštūs, smagūs vyrai puošia Širvintas, nes jiems čia patinka gyventi ir jie myli savo miestą. Išbandžius laimę toli nuo namų, dabar nevilioja jų tolimi kraštai ir „pasakiški“ uždarbiai. „Daug darbo yra ir čia. Niekur nebus geriau kaip namie“. Savo žodžius vyrai patvirtina darbais. Norisi, kad jų žodžius išgirstų kuo daugiau jaunimo, svajojančio svetur laimės ieškoti.

Straipsnis buvo išspausdintas gegužės 23 d. laikraščio „Širvis“ 20-ame šių metų numeryje. Gyvena Alionių kaime Vasilevskių šeima.  Šeimos galva pats būdamas dailide, prie darbo nuo mažens pratino ir savo atžalas. Vyriausias sūnus...