Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų gruodžio  28 d. laikraščio „Širvis“ 50-ame numeryje.

Įpratome, klausydamiesi žinių per televiziją, kasdien girdėti apie nelaimes, avarijas, gaisrus. Atrodo, įpratome ir apsipratome. Jei bėda ne mano kieme, ne mano pažįstamiems, tai ir ramu. Gal nesidžiaugiame, kad kaimyno tvartas dega, bet jei ne man, tai ramu… Ir labai džaugiuosi, kad ne visiems ramu, kad yra puikių, jaunų žmonių, užaugusių laisvoje Tėvynėje, neabejingų svetimam skausmui, svetimam vargui.

Laikas bėga labai greit. Štai jau šešeri metai prabėgo, kai autoįvykyje žuvo jauna moteris, palikusi tris mažus vaikučius ir vyrą. Viena bėda nevaikšto, po trejų metų našlio ir našlaičių sodyboje kilo gaisras, suniokojęs naują mūrinį namą ir palikusi namo gyventojus be pastogės. Kur dingti? Įsikūrė Ramūnas Dulaitis su vaikais Modestu, Deividu, Kristina išlikusioje tvarto viralinėje, o Ramūno tėvukui ten vietos neužteko, tad senolio lova buvo pastatyta nešildomame tvarte. Po nelaimės Dulaičių šeimai Savivaldybė skyrė rajono Tarybos nustatytą piniginę paramą kaip nukentėjusiems nuo gaisro, įvedė vandentiekį, dovanojo skalbimo mašiną, šildymo krosnelę, kažkokių baldų, rūbelių vaikams, meistras Povilas Bučinskas mero Vinco Jasiukevičiaus iniciatyva padarė lauko viralinei naujas duris, langą; kaimynai, bendruomenė, mokykla surinko pinigų šeimai paremti, kuriuos perdavė Ramūno seseriai Ingai. Sesuo nuolat laikė „pirštą ant pulso“. Domėjosi, teiravosi,ieškojo galinčių padėti, nes to, kas buvo gauta, nepakako namams pastatyti. Jau ir treji metai prabėgo begyvenant po tvarto pastoge.

„Draugas statėsi namus, jam liko keli šimtai plytų, gal kam prireiktų – pasiūlė,“ – tai jau pasakoja vilnietis Julius Davidonis, visai atsitiktinai tapęs Dulaičių namų statytoju. „Draugui reikia padėti“, – pamanė Julius ir įdėjo skelbimą į „feisbuką“. „Šios plytos reikalingos po gaisro likusiai be namų šeimai,“ – nuolat tokius skelbimus sekusi atsiliepė prie „feisbuko“ prisijungusi Inga. O kai Julius išsiaiškino visą esamą padėtį, netruko pats atvažiuoti į vietą ir susipažinti su visa šeimyna. Suskaudo jaunam vyrui širdį, kai pamatė, kokiomis sąlygomis gyvena mokinukai, kur jie ruošia pamokas. Sąlygų mokytis nėra, bet vaikai mokosi gerai. Pagailo tėvuko, kuriam, artėjant žiemai, vėl teks glaustis nekūrenamoje patalpoje. O labiausiai Julių sujaudino vaikų prašymas nefotografuoti jų namų, nes visi tada sužinos, kad jie gyvena tvarte. Nepaklausė Julius vaikų prašymo, kuo daugiau nuotraukų stengėsi padaryti, kuo labiau viešinti, visą medžiagą sudėjo į „feisbuką“, davė „Lietuvos rytui“ interviu.

Viešumas padarė savo. Pamatę esamą vaizdą, atsiliepė geranoriai – naujieji emigrantai, gyvenantys Airijoje, Amerikoje, Norvegijoje, atsirado rėmėjų ir Lietuvoje. Mūsiškės firmos siuntė reikiamus įrengimus, statybines medžiagas, skyrė darbininkus. J. Davidonis po kiekvienos savaitės pateikdavo rėmėjams ataskaitą, kur ir kiek panaudota lėšų, nors rėmėjai to ir nereikalavo. Po Visų Šventųjų prasidėję darbai, dabar jau eina į pabaigą. Buvęs tvartas – dabar tapo jaukiu „pasakų nameliu“ – viduje šviesu, jauku, šilta. Name atsirado atskiras kambarys Kristinai, o du broliukai tilps kitame kambaryje, puikiai jaučiasi Ramūno tėvukas, įsitaisęs plačioje lovoje ir vis negalintis atsidžiaugti šiluma ir Juliaus entuziazmu. „Jei ne ponas Julius, mes šias ir dar nežinia kiek švenčių sutiktume sename, šaltame tvartelyje.

Pernai anūkai ant lango priklijavo merės Ž. Pinskuvienės dovanotą žvaigždę su užrašu: „Kalėdinės svajonės išsipildymas“. Apie ką gi pernai galėjo svajoti vaikai, jei ne apie namus, gal ne tokius, kokius dabar turime, bet vis dėlto apie namus. Štai ir išsipildė svajonė – matot, ką gali vienas neabejingas kito nelaimei žmogus,“ – vos sulaikydamas ašaras, kalbėjo senolis. Ramūnas, pritardas tėvuko žodžiams, tik linksi ir sako, kad nelabai iš pradžių patikėjo Juliumi. „Et, vilnietis – pakalbėjo ir dings,“ – manė sau. Tačiau Julius dingo ne iš Lapelių, o iš Vilniaus. Nieko nesakęs apie savo sumanymą žmonai Vilijai, prapuldavo Dulaičių reikaluose. Vilija pastebėjo ne tik, kad vyras ilgokai kažkur pradingsta, bet ir piniginių lėšų stygių. Teko Juliui nenoromis prisipažinti, kokia veikla užsiėmė, kur dabar vis važiuoja, apie ką vis kalba telefonu, galop vieną dieną į Lapelių gyvenvietę atvažiavo visa Davidonių šeima: ne tik tėtis Julius, mama Vilija, bet ir penkiametis Aronas ir svarbiausias žmogus šeimoje – trimetė Emilytė. Juliui dabar jau paprasta, kai nieko nereikia slėpti, šiuo metu jis rūpinasi namo užbaigimo reikalais: dar reikia sutvarkyti vonią, įrengti lauko kanalizaciją, pavasarį išlyginti teritoriją, apsėti kiemą. Dėl visų darbų jau sutarta. Žmona gi tapo namų dizainerė. Pagal Vilijos pasiūlymus buvo nudažytos kambarių sienos, sustatyti baldai. O kiek skambučių dėl vaikų drabužėlių: kokio ūgio, kokios spalvos reikia striukų, kokio dydžio batų – tai jau Vilijos sritis.

Džiugu žiūrėti į šiuos gražius, jaunus, darbščius, neabejingus žmones. Jei ne jie …

„Būkime savo krašto šeimininkais, būkime vieningi, padėkime vieni kitiems, gyvenkime pagal sąžinę, juk dėl to mūsų seneliai ėjo į miškus, šalo Sibire, žuvo Sausio 13-ąją. Nebijokime valdžios atstovų, jie yra mūsų tarnai, mes juos išrinkome, mes jų darbdaviai. Mes esame čia šeimininkai, o valdžia ir valdžiažmogiai – laikini,“ – taip išdėstė savo gyvenimo kredo Julius Davidonis. Jo mintis nutraukė telefono skambutis. Skambino devynis vaikus įsivaikinusi šeima, kuri kreipiasi į Julių dėl šildymo katilo. „Reikės ir jiems padėti. Jau žinau į ką kreiptis,“ – juokiasi. („Dabar ir aš žinosiu, į ką kreiptis,“ – pamaniau). Tad dabar man beliko atsisveikinti su laimingais tapusiais Dulaičiais, su naujai atrastais Davidoniais.

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų gruodžio  28 d. laikraščio „Širvis“ 50-ame numeryje. Įpratome, klausydamiesi žinių per televiziją, kasdien girdėti apie nelaimes, avarijas, gaisrus. Atrodo, įpratome ir apsipratome. Jei bėda ne...