Juos verta prisiminti
Straipsnis buvo išspausdintas rugpjūčio 15 d. laikraščio „Širvis“ 32-ame šių metų numeryje.
Nustebino rajono valdžios sprendimas šimtmečio širvintiškį rinkti tik iš gyvųjų pretendentų, kaip sakoma „čia ir dabar“. Viso šimtmečio didingus darbus tikrai lėmė ne vien dar gyvenančios asmenybės. Bet, kaip sakoma, valdžia daro, valdžia žino – balsavom už tuos, už kuriuos buvo leista. O tie, kurių jau seniai nebėra, toli gražu ne visi ir pirmame balsavimo etape buvo paminėti, nebe visus prisimenam. Vienas iš tokių, nepaminėtųjų – dailininkas Zenonas Kolba.
Z. Kolba gimė Širvintose, kur įgijo vidurinį išsilavinimą. Vėliau pasinėrė į dailės meno studijas ir 1935 metais baigė Kauno dailės mokyklą. Jau bestudijuodamas dailę, jis savo darbais atkreipė visuomenės ir valdininkų dėmesį. Studijų metu Kaune jis dekoravo Jiezno bažnyčią. Atliktas darbas buvo įvertintas Švietimo ministerijos stipendija, kurią skyrė studijoms užsienyje. Dvejus metus mokėsi Paryžiuje, vėliau kvalifikaciją kėlė Italijoje ir Anglijoje.
Nuo mokyklos laikų Zenonas Kolba pasižymėjo visuomenine veikla. Ir vėliau jis buvo aktyvus skautų ir šaulių organizacijų veikloje.
Vakarų Europoje jaunasis dailininkas ne tik sėmėsi meno paslapčių, bet ir aktyviai dalyvavo konkursuose ir projektuose. 1937 metais jis laimėjo konkursą ir nutapė freską Baltijos šalių paviljone Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Metais vėliau savo darbus Z. Kolba eksponavo dailės parodoje Paryžiuje. Kurdavo ir atvykdamas į Lietuvą.
Dar būdamas studentu jaunuolis pradėjo mokyti piešimo. O 1940 metais jis pradėjo dėstyti Kauno aukštojoje dailės mokykloje, kurią prieš penketą metų buvo baigęs.
Dabar galima tik spėlioti, kiek dar būtų nuveikęs mūsų krašto dailininkas, jei ne sovietinė okupacija. 1944 metais, prieš pat įžengiant į Širvintas sovietų kareiviams, Zenonas Kolba pasitraukė į Vakarus. Namuose liko spaudai parengta studija „Monumentalioji tapyba“, kurią tikėjosi išleisti grįžęs. Keletą metų gyveno Vokietijos pabėgėlių stovyklose, trejetą metų – Prancūzijoje, kur suorganizavo lietuvių išeivių koloniją ir jai vadovavo. Daugiausia ten dekoruodavo bažnyčias.
1951 metais dailininkas Z. Kolba išvyko į JAV ir įsikūrė Čikagoje. Keletą metų dirbo vitražų dirbtuvėje. Įsijungė į visuomeninę veiklą. 1956 metais tapo Amerikos lietuvių dailininkų sąjungos pirmininku. Tais pačiais metais su kitų lietuvių meno profesijų atstovais įkūrė Čikagoje lietuvių amerikiečių menininkų klubą. Jo ir dar keleto menininkų iniciatyva buvo įkurta Čiurlionio galerija.
Iki pat mirties, 1972 metų, Z. Kolba ir toliau dirbo įvairių dailės sričių darbus, buvo aktyvus parodų dalyvis. Jo kūrybai būdinga lietuvių liaudies meno formų sintezė ir tautos dvasios išreiškimas. Jo darbuose susipi- na lietuviški ir religiniai siužetai, atsispindi žmogaus vidiniai išgyvenimai. Labiausiai dailininkas išgarsėjo kaip freskų, mozaikų ir vitražų meistras.
Kol Zenonas Kolba gilinosi į dailės meno paslaptis, jo brolis Mečislovas aktyviai plėtojo verslą. Broliai Širvintose turėjo namą, taip pat plytinę ir sodybą Naujapilio vienkiemyje. Karo išvakarėse du komjaunuoliai norėjo pasiskolinti arba rekvizuoti M. Kolbos dviratį. Šiam atsisakius duoti, Širvintų komunistas Abraika tuoj pat vyrą areštavo ir paliepė komjaunuoliams vežti jį į Ukmergės kalėjimą. Ko gero, šis areštas buvo jau numatytas ir dviratis tebuvo priežastis. Prasidėjus karui, Ukmergės milicininkai bėgdami išsivežė ir grupę areštuotųjų, drauge su jais ir Mečislovą Kolbą. Drauge su dar septyniais kaliniais jis buvo sušaudytas Zarasų apskrityje, Alėjos miške 1941 m. birželio 24 dieną. Tik liepos paskutinę dieną šie kankiniai buvo palaidoti Zarasų katalikų kapinėse. O po trijų savaičių dailininkas Z. Kolba kreipėsi su prašymu atkasti kapą. Atkasus kapą, jis atpažino brolio palaikus, juos parsivežė ir palaidojo Naujapilio vienkiemyje. Po metų dailininkas brolio atminimui Naujapilyje pastatė mūrinę koplyčią, kurią pats dekoravo freskomis ir vitražais. Koplyčia buvo dažnai žmonių lankoma.
Mečislovo Kolbos palaikai dar kartą buvo perlaidoti, kai sovietinė valdžia uždarė koplyčią. Jos griuvėsiai tebėra ir šiandien.
Kalbant apie koplyčias, tai jų tuometiniame Širvintų valsčiuje nebuvo daug. Iki šių dienų išlikusi Širvintų parapijos kapinių koplyčia, statyta 1856 metais. Panašiu laiku statyta ir Staškūniškio dvaro koplyčia. Nedidelę koplytėlę Kontkų dvarelyje (vietiniai gyventojai jį vadino palivarku) turėjo ir Lukoševičių šeima. Lukoševičiūtė (Elena ar Bronislava?) taip pat buvo dailininkė, studijavusi Vakarų Europoje. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje ji padarė Krokuvoje kunigų pranciškonų bažnyčioje esančio Sopulingosios Dievo motinos paveikslo kopiją, kurią dovanojo Širvintų kapų koplyčiai. Tarpukario Lietuvoje dailininkė Lukoševičiūtė dalyvavo dviejose parodose, kur jos darbai sulaukė palankių įvertini- mų. Manoma, kad 1944 metais ji pasitraukė į Vakarus. Deja, daugiau duomenų apie ją nėra.
Kontkų koplyčia (atrodo, dar vadinama šv. Antano) aplinkinių kaimų gyventojų buvo lankoma, čia organizuodavo gegužines pamaldas. Deja, tai truko neilgai, sovietinės valdžios nurodymu ji uždaryta ir tik pro šalį praeinantys vaikai karstydavosi jos sienomis, bandydami pro langus žvilgtelti į vidų, tikriausiai pačios dailininkės Lukoševičiūtės išdekoruotą. Vaikus nuolat vaikydavo Kontkuose gyvenusi kolūkiečių šeima. Nežinia, ar iš pagarbos šventai vietai, ar iš lojalumo valdžiai.
Viktoras Alekna yra rašęs, kad Kontkų koplyčia sovietinės valdžios buvo nugriauta. Gal dokumentuose kur nors taip ir užfiksuota, bet tai netiesa. Šią koplyčią jau šviesaus atminimo Akmenių kaimo gyventojas atsivežė ir pastatė netoli savo sodybos, kur ji ir šiandien tebestovi. Galima tik spėlioti, kokiu būdu pavyko koplyčią išgelbėti, bet faktas lieka faktu – pavyko. Būta planų koplyčią restauruoti ir pastatyti Širvintų kaimo aikštėje, kad joje galėtų melstis vietiniai gyventojai. Planai nebuvo įgyvendinti – gal koplyčia jau labai netvirta pasirodė? Belieka džiaugtis, kad ji nebuvo nugriauta.
Straipsnyje naudotasi knygoje „Širvintos“ iš serijos „Lietuvos valsčiai“ pateikiama medžiaga.
Parašykite komentarą