Pasidalink per Facebook!

Šiais laikais kalvystė – egzotinė specialybė. Reikalingus metalo dirbinius dažniausiai įsigijame parduotuvėse, „Litagros“ bazėse, galų gale turguose. O buvo laikai, kai be kalvių kaime jokiu būdu nebuvo galima išsiversti. Arklių, žirgų kaustymas, žemės ūkio padargai –tai vis kalvių rankų reikalaujantis darbas. Nuo arklių kaustymo prasidėjo ir Antano Tatorėlio iš Zubelių kaimo kalvio karjera. Tiesa, šis darbas Antanui buvo pažįstamas gana seniai.

Kalvystė paveldėta

Antano Tatorėlio tėtis buvo plačiai apylinkėje pagarsėjęs kalvis, tad jau dvylikametis Antanukas sukinėjosi kalvėje ir matė, kaip iš raudonai įkaitintos geležies nukaldinamas žemelei dirbti būtinas padargas. Gal visai neblogai būtų sūnui būti šalia tėtės ir mokytis amato, tačiau reikia lankyti mokyklą. O jau po mokyklos baigimo suaugęs – marš į kariuomenę. Ir pateko Antanas ne bet kur – o į Šiaurės laivyną ir tarnavo ne kaip dauguma trejus metus, o atpylė visus ketverius. Atlikus pareigą laivyne, grižus namo, reikėjo įsigyti specialybę.

Toliau – Meno mokykla Jautri, meniška Antano siela traukė į dailės tolius. Todėl ilgai nesvarstęs įstojo Antanas į Vilniaus meno mokyklą. Studentas, kaip ir visi besimokantieji, savaitgaliais grįždavo namo. Pradžioje važiuodavo namo pas tėvukus, tekdavo ir ūkio darbuose namiškiams padėti, kiek vėliau skubėdavo į tėviškę, nes buvo sutarta, jog atvažiuos pas giminaičius užpalietė Kooperacinio technikumo studentė Vida. Kartkartėmis keliones namo atidėdavo, juk abu mokėsi Vilniuje – galima ir sostinėje kartu praleisti laiką. Taip laiką lig šiolei leidžia kartu jau keturiadešimt penkerius metus.

Tik baigus Meno mokyklą Antanas, jau kaip dailininkas, pradėjo dirbti tuometiniame rajono kooperatyve, ilgą laiką dirbo miesto kino teatre „Aušra“, vėliau dailininko prireikė ir Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatui.

Ligos ir buities verpetas

Ilgas tarnybos laikas negalėjo nepalikti pėdsakų jauno vyro organizme. Po kelerių metų, jau dirbant Kėdainių cukraus fabrike, metus teko praleisti Vyžuoliuonių sanatorijoje. Sugipsuotas it vikšras: nuo pažastų iki kojų pirštų galiukų – metai dideliame gipse, o antri metai – mažame gipse: nuo pusiaujo iki kulno, tai tarnybos laivyne padariniai – sąnarių ligos. Po ilgo gydymosi laiko sąnarys puikiai suaugo, o kelis liko nejudrus visam laikui. Žmona Vida greit įsiliejo į Zubelių kaimo gyvenimo tėkmę. Darbštuolė uteniškė ne tik sukosi namų ruošos verpete, augino gražią trijų vaikų šeimą, bet dar spėjo užsidirbti reikiamą darbo stažą dešimtmetį dirbdama pieno supirkimo punkte, o Bagaslaviškio pašte išdirbo net dvidešimt penkerius metus.

Atgaivino kalvystės amatą

Darbo pašte pradžioje laiškininkei Vidai buvo skirtas nemažas aptarnaujamų kiemų skaičius, o atstumas taip pat buvo gana didelis, tad paštas laiškininkei skyrė arkliuką. Po kurio laiko nusinešiodavo arklio „batai“ – reikia kreiptis į kalvį Šarmavičių. Kartą kalvis pakaustė laiškininkės arkliuką, kitą, o tada atsiminė Antanas, jog pats besąs kalvio sūnus, kad jau vaikystėje toks darbas buvo matytas, tad kaustyti žmonos arklį pradėjo pats. Garsas apie Antano darbą kalvėje greit pasklido. Atsirado pageidaujančių atlikti tokį ar kitokį darbelį iš metalo. O Antanas ir gamino. Atbudo menininko gyslelė. Gamino vėjarodžius, žibintus, staliukus. Dar ir dabar kaimyno sodyboje puikuojasi Antano dovanota vėjarodė. Stogelį laiko dailūs, išraityti metaliniai laikikliai. Metalo dirbinių sodyboje beveik nėra – viskas išdovanota. O esant Antaną menininku išduoda prieangyje jo nutapyti du peizažai.

Potraukis menui keliauja iš kartos į kartą

Meno gyslelę turi ne tik Antanas Tatorėlis. A. a. jo sūnus Dariukas, kurio neteko prieš metus, kai dar buvo moksleivis, piešimo konkurse „Keturi metų laikai“ laimėjo pirmąją vietą ir buvo apdovanotas radijo aparatu. Vilniuje gyvenančio sūnaus Audriaus keturmetė duktė Silvija darželyje taip pat pastebėta kaip gražiai piešianti. Su Silvija daug laiko praleidžia mama Dovilė, dirbanti Vilniaus universitete. Kur pasuks Silvija: į dailę ar į rimtus universitetinius mokslus, dar neaišku, o štai Tatorėlių dukters Ingos sūnus Matas jau studijuoja Vilniaus edukologiniame universitete, ketvirtakursis, mokslai sekasi puikiai. Gerai mokosi Ukmergėje ir jaunesnioji Mato sesuo Miltė. Menui neabejingas buvo ir Vidos senelis – mamos tėtis Rimiškis. Apie jį yra sukurtas trumpametražinis filmas „Dangaus paukštis“, kuris pirmą kartą buvo pademonstruotas Utenos kraštotyros muziejuje š. m. lapkričio 7 dieną. Vida augo septynių vaikų šeimoje. Tik ji viena apsigyveno toliausiai nuo gimtinės, tiesa, visai neseniai iš Vilniaus į Gelvonus persikėlė brolis, o kiti penki liko Utenoje. Tad jie visi dalyvavo dokumentinio filmo apie senelį pristatyme.

Vaikai ir vaikaičiai stebina senelius

Zubelių kaimo Tatorėlių šeima darni, susiklausiusi. Šiokiadieniais Vida ir Antanas lieka vieni, tačiau savaitgaliais juos aplanko vilnietis sūnus Audrius su šeima, sūnaus Dariaus, dėl kurio netekties labai liūdi, žmona našlė, nuolatinis svečias studentas Matas ir jo mama Inga su dukryte. „Mes visus mylime, visų laukiame. Mes mylime šį kraštą, čia atvažiuoja ir mano broliai bei seserys. Mums čia gera,“ – sako Vida. Suvažiuoja, tarpusavyje susitaria ir tėvukams suorganizuoja siurprizą. Štai kaip buvo pastarąjį kartą: tėvams nežinant, vaikai susitarė su Musninkų bažnyčios klebonu ir užsakė keturiasdešimtmečio proga santuokos įžadų atnaujinimo šventę. Tai dienai tėvus tik įspėjo gražiai pasipuošti. Kai iki nustatytos datos liko vos trys dienos, paaiškino kokia proga reikia puoštis. Staigmena buvo ir jaudinanti, ir graudi, ir labai maloni.

Beveik vieninteliai zubeliškiai

Gražioje vietoje įsikūrusi Tatorėlių sodyba, Zubelių kaimo pakraštyje, visai šalia gero kelio Bagaslaviškis–Širvintos. Gaila, tačiau žiemos metu yra vos du namai, kuriuose gyvena nuolatiniai gyventojai. Vasarą dar atvažiuoja jaučiantys nostalgiją šiam kaimui buvę zubeliškiai, o daugiausia namai su užkaltais langais. „Gaila, – sako Antanas, – kaip man pasakojo, prieš karą čia gyveno trisdešimt aštuonios šeimos“. Ką gi, nors gyventojų mažai, tačiau jie nuoširdūs, draugiški.

Paliekant jaukius Tatorėlių namus, norisi palinkėti, kad dar ilgai šviestų žiburiai jų namuose, kad dažnai lankytųsi jiems brangūs žmonės, kad vaikai surengtų ne vieną staigmeną.

Šiais laikais kalvystė – egzotinė specialybė. Reikalingus metalo dirbinius dažniausiai įsigijame parduotuvėse, „Litagros“ bazėse, galų gale turguose. O buvo laikai, kai be kalvių kaime jokiu būdu nebuvo galima išsiversti. Arklių,...