Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  lapkričio 15 d. laikraščio „Širvis“ 44-ame šių metų numeryje

Prezidentė Dalia Grybauskaitė paleido virtualų laikmatį, pradėjusį skaičiuoti šimtą dienų iki kitų metų vasario 16-osios, kai sueis lygiai šimtmetis nuo valstybės atkūrimo, iki didžiosios šventės, kuri jau keliauja per mūsų šalį. Dauguma renginių skiriami šiam minėjimui. Štai Šešuolių kunigas Egidijus Kazlauskas kartu su Šešuolių seniūne Jolanta Lukšiene įgyvendino projektą „Dovana Lietuvai“. Kuris šio projekto autorius, kas daugiau prisidėjo prie jo, kas daugiau dirbo prie jo, nepavyko išsiaiškinti. Kunigas kratėsi autorystės, rodydamas į seniūnę, o seniūnė šypsodamasi dėkojo kunigui už paramą ir pagalbą. Iš šalies jautėsi puikus bendradarbiavimas tarp parapijos vadovo ir seniūnijos. O bendradarbiavimas virto puikiu renginiu. Prieš numatytą kelionę buvo laikomos šv. Mišios. Sakydamas pamokslą, kunigas E. Kazlauskas palygino šv. Martyno (šeštadienį buvo minima šv. Martyno diena) gyvenimą su mūsų partizanų likimu. Martynas, žinodamas savo mirties dieną, nepasidavė velnio vilionėms, Lietuvos partizanai irgi žinojo, kad teks žūti už Tėvynę, tačiau kovojo, kad jų vaikai ir anūkai gyventų laisvi. Aplankyti šių didvyrių žuvimo vietas ir kapines buvo projekto „Dovana Lietuvai“ tikslas. Jį įgyvendinus, manau, dovana liko šiame žygyje dalyvavusių širdyse.

Po šv. Mišių automobilių kolona pasuko Miegučių link. Čia gražiai sutvarkytoje aikštelėje stovi šeši kryžiai, skirti 1945 m. balandžio 14 d. nužudytiems šešiems šio krašto vyrams. Išskleidus didžiulę dvylikos metrų valstybinę vėliavą, uždegus žvakutes, pasimeldus ir sugiedojus himną, kaip gyvas atminties ženklas buvo pasodinti medeliai. Kunigas E. Kazlauskas kalbėjo apie žiauriai nužudytus jaunus vyrus, o seniūnė J. Lukšienė priminė, kad negalima pamiršti savo krašto istorijos.

Sugrįžus į Šešuolių kapines, buvo aplankyti partizanų brolių Nikodemo (slapyvardis Alksnis) ir Jono (slapyvardis Jokeris) Bradulskų (vienas jų žuvo vos aštuoniolikos metų) bei nežinomo partizano kapai. Prie sesers Kotrynos broliams pastatyto atminimo paminklo pasodintas alyvų krūmas, lai žydi ir praeinantiems primena apie žuvusius kovotojus.

Toliau projekte numatytas kelias vedė į Kazimieravo kaimo partizanų kovų ir žūties vietą. Šią vietą žymi didingas kryžius ir didžiulis akmuo. Šį partizanų įamžinimo vieta 2001 metais atsirado kunigo Alfonso Svarinsko rūpesčio dėka. Dabar šių vietų priežiūra rūpinasi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės skyrius. Čia kalbėjusi Ukmergės skyriaus pirmininkė Aldona Kalesnikienė papasakojo apie šiose vietose vykusias Didžiosios Kovų apygardos kovas. Kazimieravo apylinkėse vyko B grupės didžiausios kovos, penkiasdešimčiai partizanų vadovavo štabo viršininkas Aleksandras Ziabkus. Tačiau 1946 m. sausio 20 d. du išdavikai pranešė Želvos NKVD apie partizanų bunkerių vietas. Ukmergės ir Želvos stribai nieko nelaukdami puolė partizanų būrį. Vyko didelis mūšis, žuvo keturiolika partizanų, nukentėjo ir aplinkinių namų gyventojai: buvo sudeginti jų kluonai, iš kovotojų atimtos vėliavos, Žaliojo Velnio įsakymai, čia žuvo ir vėliavnešys vokietis Fricas. Žuvusiųjų atminimas prie didžiulės valstybinės vėliavos buvo pagerbtas tylos minute bei maldomis ir Tautine giesme, pasodinti medeliai.

Vykstant į Želvos partizanų žūties vietą, aplankytas valstybės saugomas Mateikiškių piliakalnis. Čia keliautojų laukė kaimo bendruomenė, prie liepsnojančio laužo pasitiko Liaušių bendruomenės pirmininkė Žydrė Lukšaitė, Lina Monkevičienė – Ukmergės kultūros centro Liaušių filialo renginių organizatorė. Ji pasveikino atvykusius sakydama, jog projektas „Dovana Lietuvai“ ne tam, kad liktume abejingi kaimyno negandoms, ne tam, kad silpnesnį pastumtume, ne patyčioms. „…susitaikykite su kaimynais, nusišypsokite nepažįstamajam, nepraeikite pro šalį, kai jūsų pagalbos rankos laukia kiti,“ – ragino L. Monkevičienė. Kalbėdama pacitavo Just. Marcinkevičiaus žodžius: „Kiek atiduodi, tiek tavęs ir lieka.“ Susimąstyti verčiantys žodžiai. Šiose vietose augęs Petras Gambickas pasidalino girdėtais pasakojimais apie šias vietoves, parodė, kur buvo laidojami savižudžiai, mirę nekrikštyti vaikeliai, jų, pagal tuo metu galiojančius įstatymus, negalima buvo laidoti bendrose kapinėse. Pasistiprinę vaišingų šeimininkų kepsneliais, leidomės Želvos link. Kelio rodyklė nukreipė į Želvos memorialą kritusiem partizanams. Tai didinga, puikiai sutvarkyta vieta: tarp aukštų šoninių kraštų, dauboje, lyg kape, ant trijų aukštų laikančių kolonų guli didžiulis baltas kryžius. Ant kolonų surašytos partizanų pavardės, slapyvardžiai, gimimo ir žūties datos. Ši memorialą taip pat šventino kunigas A. Svarinskas. Memorialo statybos darbus puikiai prisiminė Želvos kunigas Petras Avižienis. Jis papasakojo apie idėją, ką vaizduoja ant didžiulio kryžiaus matomos nedailintų lentų žymės – miško broliams nebuvo lentų karstams, iškentėję nežmoniškas kančias, jų kūnai būdavo išniekinti ir sumesti miestelio ar turgaus aikštėse. Artimieji nedrįsdavo prisipažinti, kad tai jų brangus žmogus. Kai kam pasisekdavo naktį parsigabenti partizano kūną ir palaidoti, o didžioji dalis be karstų buvo sumetami į duobes. Štai ir šioje memorialo šventoje vietoje, kaip pasakojo Želvos muziejaus direktorė Zita Kriaučiūnienė, buvo šaudykla, vykdavo treniruotės. Įrengus memorialą, birželio 14 d. šioje vietoje buvo laikomos šv. Mišios. Vėl tylos minutė pagerbiant ir atsimenant bebaimius kovotojus, jų atminimui sodinami medeliai. Maldos už žuvusiuosius ir tolesnė kelionė į Pusnės bažnyčią, jau Molėtų rajonas.

Aplankę Pusnės bažnytėlę, kuri buvo nupirkta ir perkelta iš Kiauklių, joje pasimeldę, kelionę tęsėme į dviejų šimtų metų senumo Šironų sodybą. Čia mus maloniai tautiniais drabužiais pasidabinusi pasitiko sodybos šeimininkė su anūkėlėmis. Namas dar labai gerai išsilaikęs, jame dar visai neseniai gyventa. Kai Šironų šeima pasistatė naują namą, persikėlė į jį, senasis liko edukacinei veiklai. Malonu pabuvoti name, kuris daugeliui priminė vaikystę, praleistą pas močiutę kaime. Visiems rūpėjo, ar yra ir kur pečius. Šeimininkė Giedrutė Šironienė geranoriškai pasakojo, kaip vilkaviškietė atsidūrė Molėtų rajone, apie sunkumus, kol priprato šiame krašte, o dabar niekur iš čia nenorinti išvažiuoti. Nuolatos dirba savo ūkyje, užauginusi septynis savo vaikus, aštuonis globotinius, jaunai atrodanti močiutė nepamiršta pedagogės darbo auklėdama anūkėlius. Vikriai sukdamasi pavaišino apsilankiusius atvykėlius savo pečiuje kepta duona ir tikrais kaimiškais pietumis bei kanapių arbata.

Ryte prasidėjusi kelionė pasibaigė sutemus. Kunigas Egidijus Kazlauskas dar turi daug planų, kaip paminėti žuvusius partizanus, šiems planams pritaria ir seniūnė Jolanta Lukšienė. Tad tokios kelionės gali tapti tradicinėmis ir turėti tęsinį. Projektas „Dovana Lietuvai“ tapo ir dovana dalyvavusiems šiame žygyje. Gal ir Širvintų tremtinių ir politinių kalinių sąjungos nariai galėtų pasinaudoti ukmergiškių patirtimi, tvarkant partizanų kapus, jų žuvimo vietas, įamžinant žuvusiųjų atminimą. Jie to verti.

Straipsnis buvo išspausdintas  lapkričio 15 d. laikraščio „Širvis“ 44-ame šių metų numeryje Prezidentė Dalia Grybauskaitė paleido virtualų laikmatį, pradėjusį skaičiuoti šimtą dienų iki kitų metų vasario 16-osios, kai sueis lygiai šimtmetis...