Naujausios žinios

Kaip prisikimšti kišenes iš mokesčių mokėtojų kišenės?

Vilma Valiukevičienė

V. Valiukevičienės nuotrauka

TEREIKIA 2 DĖMENŲ – ALKOHOLIO GAMINTOJO / PREKIAUTOJO IR ŽMOGAUS VALDŽIOJE, NUKREIPIANČIO MILIJONUS SOCIALINĖMS IŠMOKOMS UŽ NIEKO NEDARYMĄ IR NIEKO NETURĖJIMĄ…

Tvinksi krūtinėje nuo pat tos dienos, kai maži kūdikiai buvo sumesti į šulinį. Bet nesinorėjo laidytis karštomis emocijomis, nors tai ir labai madinga. Pirmomis dienomis po nelaimės būčiau plikomis rankomis iš nieko sutvėrusi lietuviškąją Barnevernet ir šiandien jau turėtume nemenką armiją iš tėvų – galimų siaubūnų – atimtų vaikų. Nupraustų, sušukuotų, išvalytais dantukais. O kas toliau?
„Toliau“ pirmosios karštos emocijos nepripažįsta, ant karštųjų tik stačia galva galima „košės prisivirti“. Aš tikrai tos armijos vaikų neįveikčiau užauginti, juolab, kad puikiai žinau, ką reiškia auginti gyvenimo mėtytą ir vėtytą tarkim penkiolikmetį. Taip taip, kasdienėje rizikoje gyvena ne tik mieli baltapūkiai kūdikiai… Jau net penkiamečiai, gyvendami nuolatiniame „išlikimo realybės šou“, yra daug toliau nei mes įsivaizduojame mažo vaiko galimybes.
Štai pavyzdys. Moteris, atėjusi į autobusų stotelę pasitikti dukterų, randa ten penkiametę mergaitę. Ši drąsiai klausia: „Ir tu atėjai „kansarų“ rinkt?“… vėliau, susipažįstant pasakoja: „Mano baba va svogūnų, bulvių privagia, lašinių už darbą gauna, tai gyvenam kaip ponai… mano mama tai Janė… o tėtė išėjo – dabar Gražkę pi*a…“ Kiek iš jūsų, skaitančių, dabar norėtų tą mergytę parsivežti ir auginti kartu su savo išpuoselėtais, iščiūčiuotais vaikais??? Ir drąsiai padauginę mažų mažiausiai iš 100, galite savo sąmonėje nusipiešti „išmanųjį“ tokioje šeimoje augusį penkiolikmetį…
Taigi, šiandien Lietuvoje Barnevernet beveik neįmanoma, nes mūsų visuomenė nėra pasirengusi priimti ne tik armijos pabėgėlių, tačiau mes nesame pasirengę priimti ir armijos gyvenimo iškankintų, blusų ir utėlių apėstų (savų!) vaikų.
Tai ką daryti?
O daryti kažką būtinai reikia. Nauji metai vienas po kito meta į mūsų galvas ir širdis vis naujus baisius faktus. Vos spėjus nudžiovinti ašaras dėl vargšų paskandintų vaikų, anapilin išėjo trys mažos sesutės. Nes mama savo turimomis galimybėmis galėjo pasirūpinti šiluma vaikams, tačiau negalėjo pasirūpinti jų saugumu. Gal ir žinojo, kad reikia. Tačiau tiek daug žmonių Lietuvoje iš tos ubagystės ir privalėjimo tiek daug visko žinoti, gyvena nulaužę bet kokius savisaugos ir kritinio mastymo instinktus. Tikėdami, kad „man nieko nenutiks“… Nes kitaip nebėra jėgų… Pasąmonė – labai įmantrus daiktas. Kai mūsų gyvenime kas nors yra virš mūsų jėgų, arba galimybių, vieną dieną užuot priminusi apie galimus pavojus, ji ima juos blokuoti. Labai gerai pažįstu tą jausmą.
Iš kitos pusės… Po šių nelaimių kas antras rašantis, rašė – kur visuomenė? Kur bendruomenės, kaimynai, giminės? Deja, čia veikia lygiai tas pats mechanizmas – kai aplink tiek kančios, tiek pagalbos stokojančių, tiek netvarkos ir tiek už viso to slypinčios pijokystės, amoralumo, siekimo naudotis veltui, kad visuomenės pasąmonė pamažu ima blokuoti bet kokius ją dirginančius signalus. Nebematai, nebegirdi, nebesidairai… O ką gali padaryti? Iškviesti policiją verkiantiems vaikams? Kas iš to, jei buitiniai konfliktai – ne pirmos svarbos nelaimė ir policija atvyksta tik po 40 minučių… Tik įsivaizduokite, ką gali sužvėrėjęs žmogus per tiek laiko padaryti!
Man vis iš galvos neišeina faktas, kad, kai atvyko policija, dar girdėjo šulinyje vaikų balsus… Netilpo kopėčios… O virvės, paprasčiausios virvės mašinoje neturėjo?!! Galų gale buvo grandinė kibirui į šulinį leisti. Kodėl nei vienas nenusileido tų vaikų gelbėti? Absurdų labirintai – galim mėnesį laiko aiškintis – ar galėjo 1 minutė, per kurią ugniagesiai ne laiku užsidėjo kaukes, išgelbėti sudegusias sesutes ir nekreipti jokio dėmesio į faktą, kad į šulinį įmestų vaikų policija važiavo gelbėti 40 minučių ir atvykę praktiškai nieko nedarė, kol dar krūvą laiko važiavo ugniagesiai…
Kam policijai tie kalašnikovai, jei jie elementaria virve nemoka naudotis…
Tai ką, ką daryti?
Apie socialines darbuotojas aš iš viso nenoriu kalbėti. Jei norite, kad kelios bejėgės moterėlės už minimumą sutvarkytų visas šalies socialines problemas, esate apgailėtini… Va pasidarykite sau „gyvenimo patirties“ šventę. Ir užuot eilinį savaitgalį vykę į kalnus paslidinėti, arba nešę padžiuvusį batoną antims lesinti, nusipirkite kelis kepalėlius duonos ir iškeliaukite su kokia nors kaimo socialine darbuotoja per socialinės rizikos šeimas ir vienišus senukus. Pažadu, emocijos gerokai lenks tas, kurias galite patirti įspūdingiausiuose kalnuose. Ir paskui, kai nutikus nelaimei, kas nors garsiai ištars: „O kur buvo socialiniai darbuotojai?“, galėsite drąsiai spjauti jam į snukį…

Ir vėl, kaip ir pabėgėlių klausimu, aš sakau – aš nežinau, ką daryti.
Nes jei žinočiau, turėčiau daryti. Nežinoti lengviau, nes nuima atsakomybę ir leidžia nedaryti nieko. Jau geriau nežinoti, nei žinoti ir nedaryti nieko ar versti kitus tai daryti. O juk dauguma taip darome, ar ne? Vos nutikus kokiai bėdai, lyg visažiniai, beriame krūvas sprendimų būdų ir vardiname tuos, kurie tai turėtų atlikti, patys jaukiai likdami ant šiltos sofos. Nekaltinu. Juk tam ir renkamės jauni gyvenimo kelią, mokomės ir tampame mokytojais, gydytojais, menininkais, kirpėjomis, vairuotojais… Negali visi būti socialiniais darbuotojais ar bent jau socialiai aktyviais žmonėmis.

„Off toppic“, va, rašydama girdžiu žinias per radiją – ruošiamos metodikos, kaip dirbti su socialinės rizikos šeimomis, taip pat esamoms institucijoms bus priskiriamos papildomos funkcijos. Ar tai yra sprendimo būdas? Nieko panašaus, tai tik tokia pat „balalaika“, kaip ir bet kurios šiltai sėdinčios namų šeimininkės postringavimai apie „mirties bausmes“, „Barnevernet“ ir kitus susidorojimo būdus. Tik namų šeimininkės (čia ne profesine prasme namų šeimininkes turiu omeny, o diletantiškus postringavimus nuo sofos, nebūtinai blondinės moters, moka tai daryti ir solidūs tarkime verslininkai vyrai), taigi, namų šeimininkės nori kažkaip sudoroti tuos prasikaltusius, nepatinkančius, bauginančius siaubūnus, o valdžios institucijos, atsakingos už socialinę tvarką šalyje, panašu, nori susidoroti su tais vargšais socialiniais darbuotojais ir vaiko teisių apsaugos tarnybomis. Arba tiesiog imituoja darbą…
Man atrodo, ne daugiau funkcijų atskiroms tarnyboms riekia, o didelio didelio darbo su visa visuomene iš esmės!
Juk nesitikime skanių vaisių nuo obels, įmestos į pelkę?
Tai ar galime pasirūpinti vaikais, nekeisdami požiūrio į šeimą ir visuomenės struktūrą?
Ką mes darome, jei norime, kad mokytojas gerai mokytų vaikus? Valstybė užtikrina jam galimybę įgyti išsilavinimą, lankyti begales kursų, tobulintis, kelti kvalifikaciją, lankytis ir semtis patirties iš kitų šalių, kitų mokytojų ir t.t. Kasmet mokytojai turi investuoti ne tik į mokinius, bet ir į save kaip į specialistą. Ir tai ne visada gaunasi… O ką mes darome, jei norime, kad tėvai gerai augintų vaikus? Praktiškai nieko. Jei tėvai patys žingeidūs, supratingi, imlūs ir turi lėšų savišvietai, išties jiems galimybių šviesti ir tobulėti – begalės.
O jei tėvų intelektas žemas, jei jis visiškai neranda galimybių integruotis į visuomenę, nes neturi tam protinių ir motyvacinių galimybių?..
Galų gale, ar galime tinkamai užauginti ir sunokinti nuo obels nuskynę vos užmegztus vaisius? Gal būtų daug protingiau tinkamai prižiūrėti obuolius auginančią obelaitę? Tai yra šeimą? Gal reikėtų ruošti ne metodikas, kaip dirbti socialiniams darbuotojams ir vaiko teisių apsaugai, o pirma paruošti šeimos apsaugos ir įgalinimo būti pilnateisiais visuomenės nariais modelį? Rimtą, tvirtą, prasidedantį nuo užsiėmimų vaikų darželyje ar pamokų mokykloje?
Beje, mokytis reikia iš istorijos, o ne ją trinti. Kodėl sovietai tiek daug pažengė mūsų sąmonėje? Todėl, kad daug investavo į mokyklas. Nes suprato, kad tik per vaikus lengviausia pasiekti tautos dvasią… Ir mūsų nelaimei, jiems puikiai sekėsi! Tad dabar kraujas užverda, kai kas nors sako, kad va, sovietai geri buvo, mokyklas statė… Ne dėl mūsų, bėdžių, gerovės jie tai darė, o tam, kad turėtų tiesiausią kelią tautai palaužti. Ir tik visiški avigalviai gali galvoti, kad tai buvo gėris. Gal verčiau šiandien turėtume daugiau beraščių močiučių ir mamų, negu pasiklydusių sovietinių demagogijų prisiminimuose, kitokios rūšies tamsuolių…

Grįžkime prie pagalbos šeimai ir to, kaip sunku kai kuriems žmonėms orientuotis gyvenime. Va, prakalbome dabar 10 tribūnų apie socialinio verslo modelį. Dabar pakelkite akis nuo teksto ir pasakykite, kas tai yra. Galbūt tai galimybė tiems atstumtiesiems tapti naudingais visuomenei? Tik kaip jiems tai suprasti, jei aš, lyg ir neturėdama jokių fizinių, intelektinių kliūčių, jau du kartus perskaičius info apie tą socialinio verslo modelį, nelabai ką ir supratau… Gal pasiūlyčiau kam nors, tik nesuprantu, ką…

***
Grįždama prie vaikų, išties manau, kad tai, kaip mes jiems ir jų tėvams padedame šiandien, yra absoliučiai žalingas modelis.

Va, vakar man kilo klausimas – kaip greitai ir lengvai prisikimšti kišenes iš visų dirbančių mokesčių mokėtojų kišenės? Ogi labai paprastai – jums tereikia 2 dėmenų – alkoholio gamintojo / prekiautojo ir žmogaus valdžioje, nukreipiančio milijonus socialinėms išmokoms už nieko nedarymą ir nieko neturėjimą. Žmogus iš dyko buvimo, galimai jau yra alkoholikas, o jei ne, didžiausia tikimybė, anksčiau ar vėliau juo taps… Štai ir galimas atsakymas, kodėl socialinę pašalpą tūlam pijokui gauti lengviau nei iš paskutinių besikapstančiai už minimumą vienišai motinai… O dar, gink die, kad tie geriantys nemestų gerti ir neužsimanytų gyventi šviesiau, siunčiamas jiems į pagalbą už minimumą dirbančių socialinių darbuotojų desantas – kad į namus veltui pristatytų rūbus, mokymosi priemones, maistą vaikams. Kad visi pinigiukai liktų alkoholiui. Ir net jei ir padirba koks paspangęs tėvelis kur į šalį, į šešėlį, nieko baisaus – kai visko į namus atvežta, jis ir tą šešėlį pragers…

Kito atsakymo aš nematau…
Ir atsakymo į klausimą, ką daryti, kai viskas daroma ne taip, aš tikrai nežinau…

O šiandien taip vaiskiai Lietuvoje šviečia neužmirštuolės, giedami himnai, dainuojamos patriotinės dainos, vakare degs laužai ir daušimės į krūtinę, kad neužmiršome, kodėl esame laisvi… Tik ar galime būti laisvi žmonių, nukištų į užribį kaina?

Vilma Valiukevičienė

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*