Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas spalio 31 d. laikraščio „Širvis“ 42-ame šių metų numeryje.

„Per Klausučių ūlytėlę

čiu dru dralialia

Bridau gilų purvynėlį,

vai kukū, vai lylia.“

(Lietuvių liaudies daina)

Ir ne kitaip mūsų mieste. Sulaukėme tikro rudens, kaip priklauso: su lietumis ir vėjais, nubarstėm visus medžių lapus, beliko laukti pirmųjų snaigių ir žiemos. Metų ratas ir vėl bus apsisukęs.

Apsisuko ir besigražinančio miesto vaizdai, tačiau žadėto gražėjimo vis dar nesimato, kaip sakoma – pataikėm veidu į purvą. O jau to purvo kur tik bepažvelgsi: nuo Nepriklausomybės aikštės viename Širvintų gale iki Kabaldos kaimo kitam gale. Nebedžiugina ir ta mįslingai mirksinti akis prieš įvažiuojant į miestelį ir žadanti miestui kosmetines operacijas bei atsiprašanti už nepatogumus.

Turbūt patys mes kalti, kad taip gyvenam, patikėjom valdžiai save, va dabar ir turim: balas, purvą, apkasuose esantį miestą. Belieka tikėtis, kad visgi kažkada užklys šventė ir mūsų kieman. Bus viskas sutvarkyta ir dabartinės balos teliks nemaloniu prisiminimu. Taip, bet gyventi reikia čia ir dabar. Kai žiūriu į einančius Jaunimo gatve mažylius darželin, liūdesys širdį suspaudžia. Vaikai taikosi nesušlapti, neišsitepti, kaip moko mamos ir tėčiai, bet retam pavyksta gatvę pereiti nesusipurvinusiam: vienas užkliūna, kitas pargriūna, trečias užsižiopso, va ir rezultatas.

Senos asfalto dangos, kaip ir šaligatvių su senomis trinkėlėmis nebėra. Galima sakyti, kad liko tik žvyras. Žmonėms eiti šia gatve tikrai nesaugu. Ypač tamsiuoju paros metu. Baisu išleisti vienus vaikus, o ką bepadėsi eidamas kartu. Gatvės šviestuvai tik klapt ir užgesta dar iki aštuntos valandos. Vadinasi, skęstančiųjų gelbėjimas, pačių skęstančiųjų reikalas. Ar nuplauksit, ar nueisit, vieninteliai oficialūs pranešimai skamba maždaug taip: „Atsiprašome už laikinus nepatogumus“ arba „Prašome išlikti kantriems“. Tai va, dabar mokysimės kantrybės ir būsime nuolankūs, nors, panašu, jog tokie esame jau kurį laiką, tik ar ne per ilgai.

Žinoma, galima teisintis: kad europiniai projektai, kad stringa finansavimas, kad laiko trūko ir taip toliau, ir panašiai. Tačiau geras vadovas vadybininkas namų darbus paruošia iš anksto, susitvarko viską, kas nuo jo priklauso, užpildo reikiamas formas, bent jau pasiruošia pačius pagrindinius ir dažnam projektui reikalingus dokumentus ir laukia kada bus vienas ar kitas kvietimas teikti paraiškas europinei finansinei paramai gauti. Galbūt postringauti yra lengviausia, pagalvos daugelis, bet kaip kiti miestai susitvarko, jei jau parama skirstoma rudeniop. Bet mes visi čia gyvenantys prašytume elementarios pagarbos ir supratimo, kad kiekvieną dieną reikia ryte ir vakare keliauti į vaikų darželį ar mokyklą, kad mums rūpi, kad vaikai saugiai grįžtų namo, nepaisant visų remonto darbų.

Tiesa, tiem kas nuolatos negyvena Širvintose, o atvažiuoja tik darban ryte, o vakare susivynioję išvyksta, tikriausiai tokios pretenzijos nesuprantamos ir kelia pasipiktinimą: pamanyk tik, pakentėti negali, išsiteps, nenueis į mokyklą laiku, užtatai kokią gatvę turės, kokia neatpažįstama bus aikštė, šaligatviai. Taip, miestui keistis reikėjo ir smagu, kad jis šiuolaikiškėja, kad nebeliko jame stagnacijos. Tėra tik vienintelis prašymėlis – reiktų apgalvoti kelis žingsnius į priekį, kaip būtų galima palengvinti gyvenimą remontuojant, tvarkant objektus, ypač rudenį.

Vat ir liaudies daina sako, „…kad ir gilus purvynėlis, by tik graži mergužėlė…“. Tad kuo daugiau tikro ir nuoširdaus rūpesčio žmonėmis, tuo jie lengviau prisitaikys prie naujovių ir laikinų nepatogumų, tuo paprasčiau bus bendrauti ir spręsti nesusipratimus.

Jonė LIEPONĖ

Straipsnis buvo išspausdintas spalio 31 d. laikraščio „Širvis“ 42-ame šių metų numeryje. „Per Klausučių ūlytėlę čiu dru dralialia Bridau gilų purvynėlį, vai kukū, vai lylia.“ (Lietuvių liaudies daina) Ir ne kitaip mūsų...