Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas spalio 3 d. laikraščio „Širvis“ 38-ame šių metų numeryje.

Tęsinys. Pradžia rugsėjo 12 d.

Šiandieną tęsiame pasakojimą apie Kanclerių šeimą, kurios ne vienas narys yra vertas pagarbos ir įvertinimo. Apžvelgėme keturių knygnešio Ipolito Kanclerio vaikų likimus. Šį kartą pasakojame apie jauniausiąjį – Justą Kanclerį-Drapą, jo vaikus ir vaikaičius.

Brolio kunigo Juozapo Kanclerio paramos dėka Justas galėjo studijuoti veterinariją Varšuvos veterinarijos akademijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais akademija buvo perkelta į Charkovą, tad studijas jaunuolis baigė ten. Kaip jau minėta, Kancleriai nebuvo kilmingi, jie niekada nepasirašinėjo dviguba pavarde. Net šeimos nariai negali pasakyti, kada ir kodėl Justas ėmė naudoti dvigubą pavardę. Yra žinoma, kad jau 1914 metais, būdamas studentu, jis pasirašė sutartį Kanclerio-Drapo pavarde. Greičiausiai tai buvo bandymas prilygti kitiems studentams, kurių dauguma buvo turtingi ir kilmingi. Kodėl Drapas? Yra žinoma, kad giminėje būta asmens su tokia pravarde.

1916 metais, baigęs mokslus, J. Kancleris-Drapas dirbo Rusijoje. Po metų tapo Rusijos kariuomenės vet. gydytoju. Tų pačių metų spalį imta kurti Rovno lietuvių batalioną. Justas Kancleris ten tarnavo iki 1918 metų gegužės pabaigos, tada grįžo į Lietuvą. Tų pačių metų pabaigoje, vokiečiams pasitraukus iš Širvintų, jis su grupe vietos mokytojų sudarė komitetą, perėmusį valdžią į savo rankas. Komitetas veikė neilgai, artėjant bolševikams, jis pasitraukė į Kauną. Vadinasi, Lietuvos šimtmečio metais ir mūsų rajonas gali švęsti savivaldos šimtmetį, deramai prisimenant ir pagerbiant tuos, kurie buvo pirmieji.

Lietuvą užėmus bolševikams, Justas Kancleris-Drapas stojo savanoriauti į Lietuvos kariuomenę, ten dirbo pagal specialybę. Turėjo kapitono laipsnį. 1923 metais buvo paskirtas Žemės ūkio ministerijos Veterinarijos departamento direktoriumi. Jam vadovaujant vyko pertvarka. Didžiausiu jo, kaip departamento vadovo, nuopelnu laikomas efektyvus galvijų snukio ir nagų ligos sustabdymas.

1925 metais Justas Kancleris vedė Adelę Jurgelėnaitę, tuo metu dainavusią Operos teatro chore, vaidinusią spektakliuose. Tais pačiais metais porai gimė sūnus Vytautas, po metų – dukra Aldona.

1927 metais Kanclerių šeima grįžo į Kazliškes, brolio Juozapo testamentu paliktą palivarką. Trečdalį žemės dovanojęs broliui Stasiui, likusiuose 60 ha ėmėsi ūkininkavimo ir per dešimtmetį sukūrė klestintį ūkį. Įsigijo gero inventoriaus, daug dėmesio skyrė veislinei gyvulininkystei, dalyvavo parodose. Pastatė vieną pirmųjų Lietuvoje vėjinį elektros malūną. Planavo veisti arklius, porą net buvo atsivežęs iš Švedijos, bet arklininkystė verslu netapo.

Kazliškėse 1933 metais gimė ir jauniausias sūnus Algirdas.

1928 metais Justas Kancleris-Drapas buvo apdovanotas Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu, o 1934 m. – Savanorių medaliu.

1938 metais J. Kancleris pradėjo dirbti Širvintų valsčiaus veterinarijos gydytoju.

Ramus Kanclerių šeimos gyvenimas baigėsi sovietinės okupacijos pradžioje. 1940 metais jam teko keisti tris darbovietes, valdžia dėl neaiškių priežasčių jį nuolat kilnojo iš vienos vietos į kitą. Per devyniolika metų, iki išėjimo į pensiją, jis buvo kilnojamas net dvylika kartų. Tai buvo nepatogu tiek jam, tiek jo šeimai, bet drauge apsaugojo nuo tremties. Beje, karo pabaigoje Kanclerių šeima buvo nutarusi trauktis iš Lietuvos, bet nespėjo, kelius atkirto rusai.

Būdamas aktyvus ir veiklus, Justas Kancleris-Drapas niekada nepriklausė jokiai partijai, o sovietiniais metais ypač vengė reikšti savo mintis bei įsitikinimus. Žinoma, nuomonę turėjo, šeimos narių ar patikimų bičiulių rate nevengdavo jos pareikšti.

Justas ir Adelė Kancleriai, kaip ir kunigas Juozapas Kancleris, palaidoti Širvintų kapinėse. Kunigo Juozapo kapas gražiai prižiūrimas ir tvarkomas. Deja, apie Justo ir Adelės kapavietę to nepasakysi. Galbūt jos priežiūros galėtų imtis mokiniai, o gal ir kapinių prižiūrėtojas retkarčiais aptvarkytų?

Ko gero, garsiausiu Kanclerių šeimos atstovu reikėtų laikyti vyriausiąjį Justo sūnų, aktorių Vytautą Kanclerį. Šeimos narių tvirtinimu, jis aktoriumi tapo atsitiktinai, bet, nepaisant to, sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų ne tik teatro scenoje, bet ir kino bei televizijos filmuose.

Baigęs Širvintų progimnaziją ir Ukmergės gimnaziją, Vytautas pradėjo studijas Vilniaus universitete. Studijavo ekonomiką, svajojo apie bankininko darbą. Iš mamos paveldėjęs artistiškumą ir gražų balsą, dalyvavo universiteto ansamblyje. 1943 metais universitetas buvo uždarytas. Kai sovietai Lietuvoje paskelbė mobilizaciją, atrodė, kad jaunuoliui teks rinktis iš dviejų variantų: sovietinę kariuomenę ar partizaninį judėjimą. Bet likimas pametėjo trečią variantą. Maskvoje buvo priimtas nutarimas atleisti nuo kariuomenės aktorius. Tuo metu „Vaidilos“ teatro direktoriumi dirbo kraštietis, iš Bajorų kaimo kilęs Juozas Kanopka. Jis priėmė jaunąjį Kanclerį į teatrą ir išdavė pažymą, atleidžiančią nuo karinės prievolės. Vilniuje jaunajam aktoriui teko tik smulkūs statistų vaidmenys. Bet, kai 1946 metais jį paskyrė Klaipėdos teatro aktoriumi, iš karto tapo lyderiu. Pirmasis vaidmuo Klaipėdoje – Žilvinas spektaklyje „Eglė – žalčių karalienė“, sulaukė nepaprasto pasisekimo. Gal todėl Vytautas ir savo pirmagimį pavadino Žilvinu. Be vaidmenų teatre, aktorius daug filmavosi. Jį kvietėsi ne tik žymiausi lietuvių kino režisieriai, bet ir daugelio Sovietų Sąjungos kino studijos. Vaidmenų sąrašas ilgas ir įspūdingas, bet žiūrovams bene labiausiai įsiminė jo tijūnas Edmundas televizijos filme „Tadas Blinda“.

Vytautas Kancleris pasižymėjo ne tik kaip puikus aktorius, bet ir saviveiklos spektaklių režisierius, nepamainomas Jūros švenčių dalyvis, eilės straipsnių autorius. Jo nuopelnai įvertinti LTSR nusipelniusio artisto bei LTSR liaudies artisto garbės vardais. Kaip ir tėtis Justas, Vytautas Kancleris 1995 metais buvo apdovanotas Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu. Šeimos narių tikinimu – scena buvo jo gyvenimas.

Vytauto dukra Dalia Kanclerytė tęsia šeimos tradicijas. Tėvų aktorių dukra, turinti ir močiutes – aktores, tapo režisiere ir teatrologe. Prieš keletą metų planavo sukurti filmą apie tėtį Vytautą Kanclerį.

Aldona Kanclerytė-Drapaitė-Bugenienė, skirtingai nei brolis, pasirinko tiksliuosius mokslus, baigė Kauno politechnikos institutą. Iš mamos paveldėjusi gražų balsą, ji studijų laikais garsėjo kaip instituto moterų seksteto lyderė. Dirbo įvairiose Vilniaus maisto pramonės įmonėse, dėstė technikumuose. Atgimimo metais, jau būdama pensininke, aktyviai dalyvavo įvairiose atkurtose žemės ūkio organizacijose.

Jauniausias Justo Kanclerio sūnus Algirdas Kancleris Vilniaus universitete įsigijo mokslinio bibliotekininko specialybę. Dirbo ne vienoje mokslinėje bibliotekoje, parašė ne vieną knygą. VU dėstė informatikos kursus, taip pat vedė informatikos kursus per televiziją. Parengė informatikos pagrindų dėstymo aukštosiose ir specialiose vidurinėse mokyklose metodologiją. Jo darbai buvo verčiami į daugybę užsienio kalbų. Atgavus Nepriklausomybę, buvo renkamas įvairių visuomeninių organizacijų nariu, aktyviai jose dalyvavo. Tarp širvintiškių bibliotekininkų yra buvusių Algirdo Kanclerio auklėtinių, kurios pažymi dėstytojo puikias žinias ir malonų būdą.

Straipsnis buvo išspausdintas spalio 3 d. laikraščio „Širvis“ 38-ame šių metų numeryje. Tęsinys. Pradžia rugsėjo 12 d. Šiandieną tęsiame pasakojimą apie Kanclerių šeimą, kurios ne vienas narys yra vertas pagarbos ir įvertinimo. Apžvelgėme...