Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas rugsėjo 5 d. laikraščio „Širvis“ 34-ame šių metų numeryje.

Dažniausiai kraštą ir giminę garsina vienas jos atstovų. Bet mūsų krašte buvo šeima, kurios ne vienas narys yra vertas pagarbos ir paminėjimo. Tad prisiminkime, o kai kas gal ir susipažinkime su Kanclerių šeima. Ruošiant medžiagą spaudai naudotąsi šios šeimos atstovo Algirdo Kanclerio skelbta informacija.

XIX-ojo amžiaus antroje pusėje Musninkų valsčiaus Kaimynėlių kaime gyveno Ipolitas ir Marija Kancleriai. Nebuvo jie nei kilmingi, nei turtingi (valdė septynių hektarų žemės sklypą), bet darbštūs, tvarkingi. Augino penketą vaikų ir nuo mažų dienų planavo jų būsimą gyvenimą: dukterys ištekės, vyriausias ir jauniausias sūnūs eis į mokslus, o vidurinysis perims tėvų ūkį. Giminės prisimena, kad tėvai nebuvo despotai ir vaikams leido rinktis, kas tais laikais buvo reta. Galbūt todėl, kad I. Kancleris buvo apsišvietęs žmogus, žinomas knygnešys, platinęs apylinkėse lietuvišką spaudą.

Viskas ėjosi kaip numatyta. Vyriausiasis Kanclerių sūnus Juozapas baigė Vilniaus kunigų seminariją, buvo įšventintas į kunigus ir išvyko į Volkovysko parapiją Gudijoje. Jaunasis kunigas daug dirbo su jaunimu, aktyviai skleidė katalikybės idėjas. Žmonės nuolat ėjo pas jį ne vien dėl katalikiškų apeigų, bet ir pasiklausti, gauti patarimų sveikatos, vaikų auklėjimo ar kitais klausimais. Nepatiko augantis kunigo autoritetas vietos popui, todėl jis caro valdžiai įskundė kunigą Juozapą kaip lietuvybės skleidėją. Valdžia prieš Pirmąjį pasaulinį karą ištrėmė kunigą J. Kanclerį iš Volkovysko ir pažemino jį pareigose. Kunigas prieglobstį rado Širvintų parapijoje, netoli nuo gimtųjų Kaimynėlių. Bet ir čia jam nebuvo lengva. Tuometinis Širvintų parapijos klebonas J. Navickas garsėjo kaip lenkomanas.

Tiek jis, tiek trylika parapijos vikarų (šiais laikais, kai du parapijos kunigai turi aptarnauti tris parapijas, šitoks skaičius skamba tiesiog neįtikėtinai) mišias aukojo tik lenkų kalba, bendravo tik su lenkų ponais. J. Kancleriui, užaugusiam lietuviškoje aplinkoje, šeimoje, kur lietuvybė buvo gerbiama ir puoselėjama, nenorėjo sutikti su tokia klebono politika. Todėl klebonas jam skirdavo sunkiausias pareigas. Tais laikais kunigystė buvo ne kliūtis ūkininkauti, atvirkščiai – ne vienas kunigas to imdavosi. Todėl ir Juozapas Kancleris, pasitaikius palankiai progai, 1913 metais įsigijo Kazliškių palivarką, esantį prie pat Širvintų ir tapo 90 ha žemės ir miško savininku.

Kunigas Juozapas savo šeimos nepamiršo. Jis leido į mokslus jauniausiąjį brolį Justą, ruošė jį savo įpėdiniu ūkyje, jam tą ūkį ir užrašė. Likimas kunigui J. Kancleriui nebuvo palankus. Teikdamas paskutinį patepimą šiltine sergančiam parapijiečiui, pats užsikrėtė ir mirė 1916 metais, vos 44 metų amžiaus. Palaidotas Širvintų kapinėse prie koplyčios.

Trejetą metų jaunesnė jo sesuo Stefanija Kanclerytė buvo tikra gražuolė. Nenuostabu, kad ją įsimylėjo šešiolikmetis Ignas Jurkūnas – būsimasis rašytojas Ignas Šeinius. Stefanijos tėvas Ipolitas mėgo Igną, bet spręsti savo likimą leido pačiai dukrai. Ir ji pasirinko kitą, ištekėjo už Balsevičiaus, gyvenusio Maišiagaloje ir ten nuomodavusio dvarus. Susilaukė su juo dviejų sūnų – Jono ir Zigmo. Pirmojo pasaulinio karo metu jiedu su vyru užsikrėtė maru ir 1915 metais mirė. Vaikus pasidalino giminės: vieną globojo Balsevičių, kitą – Kanclerių šeimos. Stefanijai tebuvo keturiasdešimt…

Apie I. Šeiniaus meilės istoriją savo knygoje „Prisimenu ir amžininkai pasakojo“ rašė Kazimieras Skebėra. Tiesa, jo versija skiriasi nuo giminių pasakojamos. Anot jo, Stefanijos tėvai buvo prieš judviejų meilę ir merginą ištekino prievarta. Žinodami K. Skebėros potraukį meninei išmonei, turbūt kaip labiau tikėtiną priimsim Kanclerių giminės pateikiamą versiją.

Tiek A. Kancleris, tiek K. Skebėra teigia, kad garsios I. Šeiniaus apysakos „Vasaros vaišės“ veikėjos Julijos prototipu buvo Stefanija Kanclerytė. Minimoje apysakoje Pelėkampio prototipu buvo patsai Ipolitas Kancleris. Šios šeimos atstovai aprašyti ir kituose rašytojo kūriniuose.

Vidurinysis brolis Stasys Kancleris turėjo perimti tėvų ūkelį. Visą gyvenimą jis ir dirbo žemę. Iki 1914 metų ūkininkavo Kaimynėliuose, vėliau – Kazliškėse, nes iš paveldėtos kunigo Juozapo žemės – trečdalį – 30 ha – Justas Kancleris dovanojo broliui Stasiui. Sovietiniais metais jis kaip „buožė“ ir „išnaudotojų klasės atstovas“ trejetą metų praleido kalėjime.

Stasys Kancleris taip pat liko įamžintas I. Šeiniaus apysakoje „Aitvaras moko blaivybės“. Mirė 1952 metais, sulaukęs 75 metų. Užaugino du sūnus – Olesį ir Vladą.

Karolinai Kanclerytei likimas nedovanojo šeimos. Mergina gyveno su broliu Juozapu nuo pirmųjų jo kunigavimo dienų, o jam mirus – Justo šeimoje. Tai buvo energinga ir gyvybinga moteris, gera bitininkė, puikiai išmanė ūkio reikalus, padėjo broliui valdyti Kazliškes. Nugyveno 88 metus. Kai vieną šaltą žiemą jos bitutės neišgyveno, Karolina pasakė: „Matyt, ir man atėjo laikas.“ Ji buvo teisi.

Štai ir priėjom prie jauniausiojo brolio – Justo Kanclerio gyvenimo. Tai bene įdomiausias ir spalvingiausias Kanclerių šeimos atstovas. Bet apie jį ir jo šeimą papasakosime kitame numeryje.

Straipsnis buvo išspausdintas rugsėjo 5 d. laikraščio „Širvis“ 34-ame šių metų numeryje. Dažniausiai kraštą ir giminę garsina vienas jos atstovų. Bet mūsų krašte buvo šeima, kurios ne vienas narys yra vertas pagarbos...