Naujausios žinios

Karalystė nepaskandinama!

Nomedos Drazdienės piešinys

Straipsnis buvo išspausdintas  lapkričio 15 d. laikraščio „Širvis“ 44-ame šių metų numeryje

Neseniai valdovė vėlei miestelėnus pradžiugino, užsakė sukurti dailų reklaminį siužetą apie klestintį ir gražėjantį miestelį. Mano kaimynas sakė, kad jo emigravę visi devyni vaikai žiūrėdami graudinosi ir šluostėsi ašaras. Labai įdomu, dėl ko tos ašaros pabiro? Ar todėl, kad pasiilgo gimtinės, ar iš džiaugsmo, kad neapsiriko laiku iš jos išdūmę? Turbūt ir patsai tėvas nelabai žino. Juk vaikučiai (visi devyni), nė mokyklos nepabaigę taip lėkė ton Europos Sąjungon, kad net dulkės rūko. Ir negrįžo nei vieno karto, kad savo akimis pamatytų, kaip tasai miestelis begyvuoja. Turbūt tikrai džiaugiasi, kad laiku iš čia kudašių išnešė ir naujus namus susirado. Nes, kad ir kaip valdovė besigirtų, kokius gražius filmukus bekurtų, faktai byloja vienareikšmiškai: vyksta totalinis išsikraustymas iš miestelio, tikras miestelio ir jo apylinkių tuštėjimo metas. Pavyzdį parodė bankai. Oi, jaučia tie bankininkai, šeštuoju jausmu turbūt, kada laikas iš miestelio traukti. Ir pasitraukė visi vieningai, dar dėkui, kad bent bankomatus paliko. Pranė vis vaikščiojo didžiuodamasi, kad pensiją gauna į kortelę kaip tikra šiuolaikinė dama. Ne taip, kaip jos kaimynės, kiekvieną mėnesį paštininko belaukiančios. Bet šiandien ir Pranutė svarsto apie pensijos gavimą į namus, nes bankais nė iš tolo nebepasitiki. Ims vieną gražią dieną ir išsigabens bankomatus, iš kur reiks pinigų tada imti? Geriau jau iš anksto viskuo pasirūpinti, nei be pinigėlių po to sėdėti.

Policijos pajėgos miestelyje irgi pamažu silpsta, mažėja angelų sargų gretos. Ar tik nebus taip, kad tuoj patruliuoti patrauks ne kas dieną, o kas antrą, šitaip labai nudžiugindami visokius nerimstančius elementus.

Ligoninėje vis mažėja skyrių, o ir esantys ne ką bepadeda. Jaučia mano širdelė, kad nedaug laiko beprabėgs ir liks ligoninės vietoje tik tasai senelių gyvasties palaikymo skyrius, tik tiek būsime nusipelnę turėti.

Ko dar nepaminėjau? Taigi apie mokyklas nieko nesakiau. Jų irgi mažėja. Kur nemažės, jei iš emigracijos niekas seneliams anūkėlių neparsiunčia, kad jie būtų mokomi gimtinėje. Atvirkščiai, ne vienas senelis jau iškviestas anūkų daboti, nes aukles samdyti per brangu. Ir tasai mano minėtasis kaimynas ieško butui pirkėjų, nes visi devyni vaikai – emigrantai – jau suskato kviestis jį kaip nemokamą pagalbą vaikų priežiūrai. Tai dabar ir jisai galės su anūkais gražųjį valdovės filmuką žiūrėti ir ašaras braukti. Galiausiai tiek ir naudos bus patirta iš to filmuko.

Kad jau mokyklų vis mažėja, tai nutarta, kad ir Švietimo centro miesteliui nebereikia, apsieisim puikiausiai ir be jo. Dar viena žiurkė iš pamažėle grimztančio laivo, t. y. gimtojo miestelio ruošiasi pabėgti? Oi, jaučia mano vargšė širdelė – sunkūs laikai mūsų karalystės tfu, susipainiojau, gimtojo miestelio, laukia. Paliks jį visi, kas tik gali, beliksim mes, tie, kurių niekas niekur nelaukia ir niekam niekur nebereikia bei keletas prekybos centrų, nes šie niekur nedingsta, tik auga ir dauginasi. Ir dar liks valdovė su visa savo svita, gėlynais, trinkelėmis ir dailiais filmukais apie saldų miestelio gyvenimą. Tik jinai, valdovė skaidriausioji, dar ir palaiko mūsų tikėjimą šviesiu rytojumi. Kad tik užtektų jai pinigėlių tų filmukų kūrimui, nūnai juk tie reklaminiai „glamūrai“ oi kaip nepigiai kainuoja. Bet nesvarbu kiek tai kainuoja, svarbiausia, kad visi matytų: karalystėje viskas tobula. Kad ir kiek žiurkių iš to skęstančio laivo beiššoktų, jis liks nepaskandinamas. Tad nusišypsokite, mielieji, viskas miestelyje yra gerai. O po savaitės bus dar geriau, tada ir pasikalbėsim.

Jūsų Varpininkas – reklaminių filmukų gerbėjas

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*