Naujausios žinios

Karantinas ne visada yra miela ir jauki galimybė geriau pažinti save ir savo sutuoktinį

Jurga DAPKEVIČIENĖ

James Gilligan „Smurtas: apmąstymai apie nacionalinę epidemiją“

Smurtas šiuo laiku aktyvus ir baisus kaip niekada – juk tai mes, žmonės, darome vienas kitam…

Uždarumas, ilgas laikas kartu griauna maskuojančias uždangas ir apnuogina tai, ką buvo bandyta paslėpti, nutylėti, paaiškinti nuovargiu, pavadinti „konfliktu“ ar „pasikarščiavimu“.

Smurtas šeimoje gali būti fizinis – grubus ir brutalus (su juo aiškiau, nors tikrai nėra paprasta), bet gali būti ir plika akimi sunkiau įžvelgiamas – pastūmė (gal netyčia), metė lėkštę (taip nutiko), papurtė (juk labai susinervino)… Dar sudėtingiau, kai smurtas – psichologinis ir reiškiasi menkinimu, nuolatiniais priekaištais ir kritikavimu (oi, juk visi mes kartais taip elgiamės) – bet ir čia geriau savęs neapgaudinėti. Psichologinio smurto atveju, jaučiama fizinės agresijos grėsmė, atsiranda nesaugumas, susivaržymas, įtampa.

Moterys, patiriančios smurtą iš sutuoktinių, retai pripažįsta ir įvardina šią problemą iš karto. Daug dažniau jos kaltina save – „…esu labai reikli“, „…negražiai jam pasakiau“, „nemoku bendrauti“… Savęs kaltinimas teikia iliuzinę situacijos kontrolę: juk jei tai aš provokuoju smurtą, galiu ką nors su savimi padaryti ir jo neprovokuoti…

Smurtą patiriančios moterys bando tobulinti save, šlifuoti savo charakterį ir kitaip gerinti santykius. Tačiau visos šios pastangos pasmerktos, nes ne tas žmogus sprendžia ne tą problemą.

Sunku nupiešti tipinį smurtautojo portretą – tai gali būti žmogus be išsilavinimo ir darbo, gali būti išsilavinęs, aukštas pareigas užimantis asmuo… Tačiau visiems jiems bendra tai, kad jų jautrumas gėdai ir pažeminimui yra labai išdidintas. Būdami tokie pažeidžiami, nuolat abejodami savo vyriškumu, jie trokšta globos ir šilumos, tačiau negali jų priimti, nes šiuos poreikius laiko „nevyriškais“, „gėdingais“. Jie smurtauja – fiziškai ar psichologiškai – kai jiems rodosi, jog partnerės žvilgsnis, poza ar replika buvo nepagarbi; jie smurtauja, kai partnerė bando juos paguosti ar padrąsinti, nes tą akimirką jie suvokia, jog jų poreikiai matomi. Nuolat išgyvendami gėdą ir menkavertiškumą, jie ieško atsvaros elgdamiesi grubiai ir agresyviai, tokiu būdu įtvirtindami savo super „vyriškumą“.

Smurto problema gili ir daugiasluoksnė. Smurtaujantys vyrai yra patyrę daug savivertės pažeidimų. Dauguma jų vaikystėje patyrė pašaipas ir patyčias, vyriškumo sumenkinimą; neturėjo stipraus ir švelnaus, palaikančio ir priimančio vyriškumo pavyzdžio. Jie matė jėgos ir galios triumfą.

Iškilus papildomai grėsmei – netekti darbo, pajamų ar pan., – įtampa, gėda, „vyriškumo“ praradimo baimė prasiveržia smurtu.

Kodėl ne visi smurtaujame? – Juk visi susiduriame su pažeminimu, atmetimu, gėda?.. – Paprastai žmonės turi vidinį apsauginį sluoksnį – pakankamai meilės ir šilumos sau. Tai nukenksmina gėdos jausmą. Tada jis nesužlugdo, nekelia gyvybinės grėsmės asmenybei. Kad ir kas nutiktų, dauguma mūsų randa būdų išreikšti save, pajuokauti ir pasidalinti, gali atsiremti, paprašyti pagalbos, paramos ir nežlugti, nesigėdyti tokio elgesio.

Tačiau yra vyrų, kurie to negali. Įžeidimą, nepagarbą, nesiskaitymą jie gali įžvelgti net smulkmenose, į kurias dauguma žmonių nekreiptų didelio dėmesio. Nesutvarkyti namai, ne vietoje padėti daiktai, šiek tiek ironijos ar net kritikos nesukels gėdos, įtūžio ir bejėgiškumo, jei tik turiu pakankamai savimeilės, kuri užglostys nuoskaudą, kad raudonas kilimas žengiant į namus nepatiestas…

Tenka pripažinti, SMURTAS NETURI AIŠKIOS, AKIVAIZDŽIOS, JUOLAB REIKŠMINGOS PRIEŽASTIES. Nėra tokio veiksmo, kurio (ne)darymas galėtų jus apsaugoti nuo smurto. Netgi dar daugiau: kuo menkesnė ir banalesnė gėdą sukėlusi priežastis, tuo žiauresnis smurtas. Taip skausminga suvokti savo pažeidžiamumą.

Kodėl smurtą šeimoje patiriančios moterys neišeina?.. – Jos kaltina save, bijo, kad vienos neišsilaikys, nepasitiki savimi, gėdijasi, kad atsidūrė tokioje situacijoje. Kartais jos neišeina, nes jau vaikystėje matė mamą, prieš kurią buvo psichologiškai ar fiziškai smurtaujama. Kartais (būna ir taip) jos neišeina, nes nesuvokia, tiesiog į protą netelpa, kaip vyras gali taip elgtis??? – Ne, taip negali būti ir nėra žodžių apie tai papasakoti… Jos nori padėti, išgelbėti tą vargšelį, kuriam jos taip reikalingos…

Kartais jos bijo dėl vaikų priežiūros ir nuosavybės reikalų – ne taip retai smurtaujantys vyrai užima aukštas ir įtakingas pareigas, priklauso galios, teismų ar saugumo struktūroms. (Yra buvę, kad moteris, pakvietusi policiją, sulaukė vyro kolegų, kurie mandagiai atsiprašė, nes jos vyras – aukštas pareigūnas ir šiaip, juk visko būna, žmonės pasibara ir susitaiko…).

Tada kokia išeitis? – Išeikite ir ieškokite pagalbos. Išeikite šiandien. Išeikite dabar. Negąsdinkite. Smurtaujantys vyrai tikrai gali išsigąsti, tada pasijusti pažeminti, susigėsti savo baimės ir emocinės priklausomybės, dėl to smurtauti dar labiau.

Jei nusprendėte ieškoti psichologo pagalbos, pradėkite nuo smurto. Nors tai ir ne jūsų problema, tačiau ji atskleidžia jūsiškę – tai, kad kažkodėl liekate ten, kur patiriate grėsmę fizinei ir psichinei sveikatai bei gyvybei. Joks psichologas, net giliai išmanantis smurto dinamiką, nepajėgus padaryti jums ar su jumis kažką, kad jūsų vyras nesmurtautų.

Jei dėl kažkokių net už gyvybę svarbesnių priežasčių nusprendėte pasilikti su smurtaujančiu vyru, parašykite testamentą ir raskite, kas pasirūpins jūsų vaikais.

Tai tokios tos karantino pamokos. Jos verčia pasikartoti smurtą.

Ar esate bent kartą išėję iš smurto zonos?.. O gal matėte išeinančias?..

Ir ar nemezgate vilkams megztinių savo širdies siūlais?..

Rašydama šį postą rėmiausi James Gilligan „Smurtas: apmąstymai apie nacionalinę epidemiją“.

Šaltinis: Psichologės Jurgos Dapkevičienės feisbuko paskyra

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*