Pasidalink per Facebook!

Pagaliau išgyvenome, pagaliau įvyko, pagaliau išrinktas tas vienintelis, beveik senjoras, žilstelėjęs vyriškis, kuris neš Širvintų karūną ir atstovaus mums paprastiems varguoliams Seime. Varge, ar aš pati tikiu tuo, ką jums šį kartą parašiau, bet kas iš to, tikiu ar ne, įvyksta taip, kaip numatyta iš anksto ir tikrai ne mūsų, o ten, aukščiau. Tikintiems gyvenimo planus sudarinėja Dievas, netikintiems – likimas ar net ateiviai, kuriems mes esame eksperimentas, kada gi vienas kitą suėsime.

Kaip liaudies išmintis sako, kad varnas varnui akies nekerta, taip, matyt, ir su tuo parazitu virusu – parazitas parazito negalabija. Nepagalvokite nieko blogo, aš čia tikrai ne apie didžiosios valstybės prezidentą kalbu. Nors… Susirgo korona, kurio visas pasaulis taip bijo ir saugosi, ne tik išgyveno, bet dar aršesnis ir aktyvesnis pasidarė. Va prieš savo rinkėjus ten šokt pradėjo. Ir kaip po to netikėti tomis liaudies patarlėmis, a?

Tik praėjusią savaitę rašiau apie vieną atvejį Širvintose, nespėjo mano rašliavos išspausdinti, o jau tądien visą dešimtį skaičiavo mūsų rajonas. Dabar, kai rašau, jau nebūsiu tokia atsilikusi, skaičių neminėsiu, kalbėsiu spalvomis. Na štai, mielieji, kai sėdžiu aš prie savo senosios spausdinimo mašiniukės, kompiuteriu nesinaudoju, baisiai brangus jis mano pensijai, mūsų rajonui įsidegė raudonas šviesoforo signalas. Vadinasi, jau blogai. Manau, tokia būsena pati nedėkingiausia. Kai raudona įžiebta, sudie, visuomenini gyvenime.

Tik mes, lietuviai, žinom, kaip su tuo šviesoforu būna. Tik artėji prie jo, žalia dega ne tau, o kitiems, jau vis arčiau – geltona įsižiebia, galvoju, gal prašoksiu, galgi šį kartą pasiseks ir prie pat šviesoforo tik pyst tau prieš akis raudona įsijungia. Viskas – belieka ilgos laukimo minutės. Su korona, kaip ir su mūsų karūnuotąja – kelių minučių neužteks. Jau mūsų mažytis plotelis žemėlapyje įsižiebė raudonai, tai jau, manyk, ilgam. Tada sudie koncertai, sudie kultūriniai renginiai ir pasisėdėjimai, sudie kavinės ir puikiosios eglutės įžiebime.

Aš sau viena ir galvoju: išgyvename tokį sunkmetį, kai visi dejuoja dėl darbų mažėjimo, etatų mažinimo, siaurinamų diržų. O mūsų karalystėje šnait ir naujas etatas kuriamas. Beje ne bet koks sau Savivaldybės gydytojo ar kokio ekstremalios situacijos valdymo patarėjo. Ieškomas Kultūros centro direktoriaus pavaduotojas. Matyt, mūsuose kaip niekur kitur per koroną karūnuotoji norės daugiau renginių, festivalių ir balių, jei mano, kad viena direktorė nepajėgs tokio krūvio viena ištempti. Keista tai, kad ieško vadovo, kurio išsilavinimas gali būti žemesnis nei eilinio darbuotojo. Kiek tekę girdėti, vadovas be magistro – kaip karvė be tešmens, bet karūnuotoji žino, ką daro. Matyt, ir alga numatyta žemesnė nei eilinių jos parankinių.

Kalbos sklinda, kad yra jau kandidatas ir ne bet kas, o pats ištikimiausias, pats lojaliausias, pats darbščiausias ir visas šias savybes atskleidęs ne bet kada ir ne bet kur, o rinkiminiais laikotarpiais. O kaip gi kitaip gali būti. Mūsų karalystėje šių kriterijų atranką praeina net valytojos. Ką kalbėti apie vadovaujančius postus. Taip ir gyvensime be renginių, bet su gausėjančiomis kultūros vadovų gretomis. Kas jas pagausins, ilgai netruks ir visi pamatysime. Nebenoriu pranašauti, nes vis mano pranašystės išsipildo, net neįdomu.

Na ką, brangieji mano skaitytojai, viską išdėsčiau, ką norėjau, ir pėdinu kavos gerti su tirščiais, iš kurių bursiu, kam atiteks auksinė Kultūros centro vadovo kėdė. Tikiuosi, kai skaitysite šias mano sapaliones, jau visi galėsime draugiškai pasveikinti naują pareigybę užėmusį Kultūros centro vadovo pavaduotoją.

Pagaliau išgyvenome, pagaliau įvyko, pagaliau išrinktas tas vienintelis, beveik senjoras, žilstelėjęs vyriškis, kuris neš Širvintų karūną ir atstovaus mums paprastiems varguoliams Seime. Varge, ar aš pati tikiu tuo, ką jums...