Naujausios žinios

Kartu su Naujaliu

Asociatyvus piešinys

Sekmadienis. Gruodžio mėnesio sekmadienis. Šalta. Gūsingas vėjas neša darganą ir smulkius lietaus lašiukus. Sėdėtum sau namuose prie televizoriaus, rodos ir nė kojos nekeltum. O ir ko: įžiebta eglė spindi kaip spindėjusi, miestas papuoštas ir daugiau nieko naujo, kavos galima išgerti pas kaimynę ir viskas. Pramogos baigtos. Išėjai bažnytėlėn, pasimeldei ir sugrįžk į savo bakūžėlę. Bet šis sekmadienis buvo ypatingas. Ašai nuo seno esu auklėtas ir mokytas, kad savo tautos patriotizmą reikia puoselėti, jį palaikyti, pačiam visur dalyvauti ir būtinai jį perteikti savo atžaloms. Taigi va, tą sekmadienį vyko mūsų karalystėje renginys, skirtas Lietuvos patriarchui, kompozitoriui, vargonininkui, patriotui Juozui Naujaliui. Pasirodo, sugužėjo iš aplinkinių (ir ne tik) rajonų svečių, dainorėlių, kurie gerbiamo ir mano mėgstamo kompozitoriaus kūrinius dainuoti ruošėsi. Jau nuo seno žinau šį kompozitorių, mielai klausydavausi jo muzikos savo senojoje bažnytėlėje, todėl niekaip negalėjau nenueiti. Nuėjau. Žinoma, kaip ir galima buvo tikėtis, mūsų varguoliams tas sekmadienis buvo eilinis, dauguma, regis, iš namų nosies nenorėjo iškišti, ar visiškai nesidomi tokiomis pramogomis. Anava klustelėjau savo kaimynės PraAnava klustelėjau savo kaimynės Pranciškos, ar ketina eiti pasiklausyti gražios, klasikinės muzikos. Jinai pakėlė į mane savo akeles, nusivalė trupiniuotą burnelę, persibraukė savo gelsvąsias kaseles (nors jų tik prisiminimas belikęs) ir drėbtelėjo: „Tu ką, durnas?“. Supratau, kad ne tuo adresu kreipiausi, atsiprašiau ir nupėdinau namo. Čia, supratau, kad su aukštesnėmis materijomis nei Šeduvos bernai nepraeis. Ai, tiek to, lai sukasi savo kasdienybėje ir be to Naujalio, kaip sakė mano amžiną jam atilsį senelis: „Gimęs šliaužioti, skraidyti negali“. Tai vat ir nenustebau atkakęs į mūsų karalystės kultūros šventovę, kad tik tiek tų, aukštesnių tikslų vedini susirinko.

Gražus koncertas. Siela, atrodė, paliks kūną ir iškeliaus į dausas. Tikriausiai koks šimtelis su trupučiu virpino savo balsais ne tik manąją bet ir kartu buvusių dūšias. Ak, kaip atsigavau, kaip pasikroviau jėgų, išgirdau naujų dainų, nuotaika pasitaisė. Jau ir Kalėdomis ėmė kvepėti, bet va, koncerto pabaiga sugriovė mano pastatytą svajonių pilį. Pabaigoje buvo apdovanoti chorų vadovai, dirigentai. Toks gražus gestas, taip vietoje ir laiku surežisuotas momentas įteikti padėkas dalyviams. Moteriškė, matyt, pelnytai užsitarnavusi tokiam atsakingam momentui, perdavė ir perskaitė be galo užimtos, bet širdimi kartu esančios valdovės skaidriausiosios padėkas, įteikė dovanėles. Ačiū jajai, taip smagu, kad pagarsino tuos dainorėlius, jų sunkų darbą. Sakysite, kas čia ne taip, kodėl tos pilys griuvo? Ogi šalia sėdėjusi ponia ėmė reikšti nepasitenkinimą: „Kur matyta, toks koncertas, tokia šventė, tokiam iškiliam žmogui, tiek nusipelniusiam, iš keturių savivaldybių suvažiavo daugiau kaip šimtas choristų, aukojusių savo laisvą dieną, o nėra kam padėkų įteikti?!“

Puoliau taisyti ponios nuotaiką aiškindamas, kad va, kokia nusipelniusi ponia skaito padėkos tekstą. O jinai sako: „Kokie čia nuopelnai, etninės kultūros specialistė, net ne kultūros centro direktorė. Jau nekalbu apie Savivaldybės darbuotojus, administraciją. O kur mokytojai, kur tas taip išpuoselėtas ir išgirtasis elitas. Tikras elitas sėdi va čia, šiame renginyje, o ne ten visokiuose metų geradario rinkimuose. Ten tik blizgesys, o čia tikri dalykai. Tokie žmonės suvažiavo, tokia programa, o pagaliau ir pats Naujalis – tokia didi asmenybė.“

Bandžiau aš savo kaimynėlę raminti: „Juk viskas po truputį, mūsų valdovė juk negali visur suspėti, supraskite pati. Jinai padarė, kas nuo jos priklauso: salę davė, padėkas pasirašė, net dovanų parūpino, o jau visa kita ne josios darbas, tai turi atlikti kitos grandys, o juk tų grandžių tiek daug, nesužiūrėsi visko. Pagaliau ir geradarių renginį ne juokas atlaikyti, juk ir šukuosena, ir suknelė, ir aukštakulniai savo atsiėmė. Ilsisi dabar mūsų valdovė. O ką Naujalis, jis bus ir po šimto metų toks pat – unikalus, vienintelis ir nepakartojamas, vienintelis toks profesionalas ir jo vertė nesumenkėjo dėl vieno ar kito asmens nepasirodymo. Greičiau atvirkščiai, galbūt to, kuris neatėjo, nukrito vertė, jo reitingai sumažėjo va šito elito akyse. Et, mano mieloji, juk laikas parodo ir teisingiausiai įvertina, atskiria pelus nuo grūdų. Tereikia luktelėti.“

Nurimusi ir apsidžiaugusi mano koncerto kaimynėlė palinkėjo gero vakaro ir išsiskubino namo, o ašai likau su Naujaliu ir Maironiu. Taip, visgi asmenybe gimstama, o ne tampama, jei neduota iš viršaus daugiau, tai su tuo stygiumi ir gyvensi. Likite laimingi…

Jūsų kultūringasis Varpininkas

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*