Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų gruodžio  7 d. laikraščio „Širvis“ 47-ame numeryje.

Žygiuoja kareiviai per miestą. Žygiuoja per rudens lietų. O kur jie žygiuoja? Patys nežino.

– Stot! – staiga sušunka karininkas.

Ir kariai stoja vidury gatvės. O prieš juos minia darbininkų. Rikiuoja karius. ,,Bet kodėl jie mus rikiuoja?“ – galvoja karys. – Nejaugi mums teks į juos šaudyti? – mąsto jis.“

Tuo tarpu minia stovi, stovi per lietų. Ir laukia kas bus toliau. Tėvai su vaikais, broliai su seserimis, visi jie laukia, kas nutiks…

– Pasiruošt! – suaidi komanda.

O karys galvoja: , Nejaugi tai tikra?“

– Ne!!! – pertraukia kareivis karininką.

Ir visi sužiūri į jį.

– Užteks jau to! – sušunka jis ir atsisuka į kareivius – Broliai, kariai, ką gi jus darote? Nejaugi rimtai šaudysite į savo brolius, seseris ar tėvus? Ir už ką? Kad jums taip liepė?!

– Užteks! – sušunka karininkas. – Grįžk į rykiuotę, kary! Antraip į karcerį sėsi!

– Ne! Tai tu ten sėsi, pone! Aš daugiau nebėtylėsiu, nes aš nebebijau nei tavęs, nei tavo karcerių tamsių! Broliai, kariai, jau užteks bijoti, užteks kariauti. Pažiūrėkite į minią ana ten, į mūsų gimines ir draugus. Jie jau nebebijo. Jie žino, kad niekas neduos jiems laisvės, jeigu patys jos nepasiims. Todėl, broliai, kariai, užteks klausyti ir bijoti karininkų. Vienikimės su darbininkais ir kartu iškovokime laisvę!!!

– Valio! Už laisvę! – ėmė šūkauti kariai.

– Ką jūs darote! – Šaukė karininkai mėgindami raminti karius. Bet buvo jau per vėlu.

Abi minios susijungė į vieną. Kariai ir darbininkai glėbesčiavosi ir ne vienam nuriedėjo ašara per skruostą. O tuo tarpu karininkai bėgo atgal pas savo ponus ir pranešė, kas įvyko. Ir ponai, išgąsdinti dėl to, kas įvyko, pasiuntė dar daugiau pajėgų miniai malšinti.

Tačiau minia nestovėjo ir nelaukė, o judėjo toliau. Pirmyn! Ir taip prie jų prisidėdavo vis daugiau žmonių: darbininkų, valstiečių, inteligentų. Būriai karių, siunčiamų jų sustabdyti, prie jų prisidėdavo.

Net dalis dvasininkų ir karininkų, kurie ne per seniausiai taip juos peikė, prie jų prisidėdavo. Ir taip minia, vis didėdama, judėjo pirmyn. Ji juto ne tik savo galios didėjimą, bet ir tai, kad išsvajotoji laisvė jau ranka pasiekiama. O viskas prasidėjo nuo paprasto žodžio – Draugas!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų gruodžio  7 d. laikraščio „Širvis“ 47-ame numeryje. Žygiuoja kareiviai per miestą. Žygiuoja per rudens lietų. O kur jie žygiuoja? Patys nežino. – Stot! – staiga sušunka...