Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų rugsėjo 7 d. laikraščio „Širvis“ 35-ame numeryje.

„Ant svieto dedasi taip pat: prieš tvirtą

Silpnam visur visad kaltu būt skirta.“ I. Krylovas

Šįkart neatsitiktinai pradėjome nuo I. Krylovo pasakėčios „Vilkas ir ėriukas“.

Mūsų merės, Savivaldybės administracijos, Tarybos daugumos  t v i r t y b e  tūlas neabejoja (pabandytų!!!), ir kur tau, kai žodžiai tampa kūnais, kai beveik visi, tiek sudėtingi, o jau apie paprastus nėra ko ir kalbėti, Tarybos sprendimai didžia dauguma priimami vienbalsiai. Kai ypatingas dėmesys rajono žmogui asfaltuojant kelius iki privataus kiemo, ar vežant sunkiai gyvenančių šeimų vaikus prie jūros nušviečiamas visomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis. Supranti – tvirta valia, tvirtas būdas ir pasiryžimas, nusiteikimas – ši valdžia taip norėtų save įsiamžinti. Kaip beje ir vis dar nelabai aiški opozicija. Jai taip pat tiktų šis apibūdinimas. Tik tvirtybė slypėtų čia jau kitur. Tvirtybė, jog nėra ir neieškoma vienybės tarp bendraminčių, jog nėra drąsos ir nebandoma savęs padrąsinti (vienas viešas susitikimas su visuomene nepanašus į drąsų žygdarbį), jog apsiribojama viešais atsikalbinėjimais apie opozicijos neklausymą, neišgirdimą, skriaudimą, užuot ieškant priemonių save garsiau išreikšti… Taigi, tvirta mūsų rajono visa valdžia, o jei valdžia tokia, vadinasi, ir mes tokie patys – tvirti ir…

… ir naivūs bei patiklūs, nors valdžia toli gražu ne tokia. Kodėl čia dabar tokius išvedžiojumus paistome? Ogi antroji pasakėčios citatos eilutė apie tai byloja. Bet šiandien ne apie tai.

Tikriausiai visi sutiksime, kad tvirtybės simboliu Lietuvoje, o gal ir toliau laikomas ąžuolas. Gražus, išlakus ar šakotas, senas ar dar tik siekiantis pirmą šimtmetį, bet tikrai įspūdingas augalas. Žmonės nuo seno įvairias šventes paminėdavo sodindami šiuos medžius.

Tokio ąžuolo gražuolio esama ir mūsuose, tiesiai prieš Savivaldybę stūkso gražuolis. Sako, iki savivaldybės pastato atsiradimo šalia šio medžio buvo kalvė. O kas iki jos buvo? Kas žino? Kaip šis medis atsirado, juk ne toks jis jau naujagimis, turi savo istoriją. Gal vertėtų šį medį kitais metais siūlyti kaip kandidatą į Europos Aplinkos partnerystės fondo skelbiamą Europos medžio rinkimo konkursą. Juk šio konkurso tikslas yra atkreipti visuomenės dėmesį į senų medžių vietą, būklę gamtos ir kultūros pavelde, parodyti mūsų globos ir apsaugos reikšmę augalams. Skirtingai nuo kitų konkursų, šis konkursas nesutelkia dėmesio į grožio, dydžio ar amžiaus kriterijus, o atrenka kandidatus pagal augalo istoriją, likimą ir ryšį su žmonėmis. Konkurso organizatoriai ieško medžių, kurie tapo platesnės bendruomenės dalimi, jos šerdimi.

Sakote, dar mūsų ąžuolas netapo, panašu, kad tampa. Nežinote? Va jums dar vienas valdžios tvirtybės įrodymas – mes nuspręsime, o jūs pritarsite mūsų sprendimui ir ne kitaip. Neoficialias šaltiniais gauta informacija švelniai tariant stebina: aikštės prieš Savivaldybę rekonstrukcijos vizija – trinkelių aikštė be medžių. Taip taip, be jokių medžių. Ir kuo tie medžiai mūsų valdžios rūstybę užsitraukė? Gal kelnes vaikystėje šakomis perplėšė? O gal vytele per minkštąją dalį tėveliai būsimus valdžios atstovus per griežtai auklėjo? Kas supaisys, bet va, prabusime vieną rytą ir žiū tuščia, nėra ąžuolo gražuolio ir jokios aplinkosaugos institucijos nepadės – viskas teisėta. Mūsų abejingumas ir pasyvumas bus vainikuoti nukirsto ąžuolo lapų vainiku.

O štai mūsų kaimynai estai 2015 m. dalyvavo minėtame konkurse ir laimėjo. Ąžuolo istorija įdomi tuo, kad maždaug 1951 metais, didindami sporto aikštelę, du stalininiai traktoriai plieniniais lynais bandė su šaknimis ąžuolą išversti. Deja, lynai nutrūko palikdami gilias žaizdas augalo kamiene. Ąžuolas buvo paliktas stovėti futbolo aikštėje kaip „nepalaužiamasis“. Ir dabar aikštėje vyksta futbolo varžybos, kurių vienas iš dalyvių yra augalas plačia gražia laja.

O mes kaip pasielgsime, koks yra mūsų mylimiausias medis? Kaip mes globojame ir prižiūrime medžius senolius, kokie jie yra mūsų saugomos gamtos ir kultūros dalis, koks mūsų požiūris ir kokie veiksmai saugant milžinus medžius parodys šios aikštės vaizdas po rekonstrukcijos. Duok, Dieve, kad tvirtybės simbolis, po mūsų valdžios priimtų sprendimų netaptų silpnybės simboliu, „kuriam visur visad kaltu būt skirta“, o valdžia šiepdama dantis,

„Bet taikydams parodyt, kad darąs teisingai,

Baudžiąs tiktai kaltus, surink baisingai:

– Tu diege prakeiktasis!

Iš kur drąsumas tasis

Aš galvą kiekvienam nutrauksiu,

Kas tik norės man ką paveržt!

Ir su tavim ilgai nelauksiu! “

Nebūkime begalviai avinai, juk reikia naujų žmonių, drąsių žmonių, kurie pasitikėtų savomis rankomis ir galva. Apginkime save ir tuos, kam reikia pagalbos. Senovinė patarlė sako, kad visi akmenys dugnan sėda, galime ir mes jiems padėti – tą dugną greičiau pasiekti.

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų rugsėjo 7 d. laikraščio „Širvis“ 35-ame numeryje. „Ant svieto dedasi taip pat: prieš tvirtą Silpnam visur visad kaltu būt skirta.“ I. Krylovas Šįkart neatsitiktinai pradėjome nuo...