Naujausios žinios

Kas nutiktų, jei leistume mokytojams atsigauti, o vaikams – klysti?

Audra Girijotė

Šeimos konferencija – vienas iš metodų, Lietuvą pasiekusių bendradarbiaujant su Šiaurės šalimis. Viena šio metodo koordinatorių Kristina Pikūnė sako tikinti jo reikalingumu Lietuvos švietimo sistemoje, kur įtampų ir spaudimo daryti geriau netrūksta. Kristina Pikūnė organizuoja paramos grupes tėvams, įgyvendina pozityvios tėvystės įgūdžių mokymus šeimoms ir padrąsinančio santykio mokymus pedagogams, yra keturių vaikų mama.

Interviu rengtas švietimo konferenijos NordEd metu. Šiaurės ministrų tarybos biuro ir Šiaurės šalių ambasadų Lietuvoje organizuotos švietimo konferencijos sesijos skilo į šiaurietišką ir lietuvišką dalis. Dauguma kalbėtojų iš Šiaurės šalių buvo švietimo ir pagalbos švietimui praktikai, pristatantys tai, kas veikia. Lietuviškoji diskusija dažniau nukrypdavo į tai, kaip turėtų būti ir ko nėra. Jei šiauriečiai kalbėjo, jog svarbiausia, kad vaikai jaustų mokyklą kaip vietą, kur visi vieni kitiems padeda, tai lietuviškai vis dar diskutuota ne apie pagalbą, o apie tai, kas ką turėtų daryti geriau, nei dabar daro.

Kas yra geras švietimas, gera mokykla?

Kaip mamai, kaip tėvystės įgūdžių grupių vadovei, kaip žmogui man svarbiausia santykis ir tai, kaip jaučiasi vaikas.

Jeigu santykis užmegztas, jeigu su bendramoksliais ir mokytojais vaikas jaučiasi saugus, jeigu vaikas jaučia, kad yra matomas ir girdimas, kad bus suprastas ir kad esant reikalui jam bus pagelbėta – tai ir užtikrina švietimo kokybę.

O akademiniai rezultatai?

Visi nori mokymosi rezultatų, bet kaip jie pasiekiami?

Nuolatos kalbuosi su mokytojais ir tėvais, kad rezultatai priklauso nuo vaiko gebėjimų. Ne visi jų turi, o dažnai mokytojai tiesiog supyksta, nepriima vaikų su kitais gebėjimais. Tai ką, tu negali mokytis? Tai ką, negali daugiau pasistengti?

Bet jeigu žmogus negali?

Tas pats su vaikais, kurių gebėjimai dideli, kuriems reikia didesnių iššūkių. Ant tokių mokytojai irgi pyksta, kad per daug nori – ar tėvai, ar vaikai.

Gal nesu pakankamai kompetentinga kalbėti apie rezultatus, bet man mokykloje labai trūksta orientacijos į santykį.

Tikrai yra mokytojų, kurie rūpinasi santykiu, bet yra daug mokyklų ir mokytojų, kurie visiškai nesirūpina santykiu su vaikais, maža to, nesirūpina santykiu tarp vaikų klasėje, nors yra atsakingi kaip suaugę žmonės, į kurių aplinką atėjo vaikų būrys, ir turėtų pastebėti netinkamus veiksmus, reaguoti į juos.

Matau labai daug bėdų, nes mokytojai neretai kuria smurtinį santykį prasivardžiuodami, gąsdindami, šaukdami. Mokytojai dangsto tai nuovargiu, teisinasi, kad labai sunku, daugelis nepripažįsta problemos, sako – vaikai mane ne taip suprato.

Taip prasideda vaiko nuvertinimas, kai netikima tuo, ką vaikas sako.

Kaip mama klausiu mokytojos – kaip Jūs per nuotolinį mokymą sukursite santykį? Vaikai atėjo į penktą klasę. Jiems visus dalykus dėsto nauji žmonės. Jie pabuvo mokykloje pusantro mėnesio ir išėjo į nuotolinį. Mano dukra net neišmoko mokytojų vardų, nespėjo. Santykiui sukurti buvo mažai laiko, kai kuriose mokyklose, gimnazijose, tam būna skirtos specialios dienos ar savaitės, jiems pasisekė, bet čia to nebuvo. Kai paklausiu, tai atsako – koks dar santykis, mes turime vaiką išmokyti, apie kokį santykį kalbate?

Juk viskas prasideda nuo santykio – ar vaikas jaučiasi galintis paklausti mokytojos, kas jam neaišku, ar mokytoja žino jo galimybes, kuo jis domisi, kokios jo stipriosios pusės, kaip jį padrąsinti?

Kas, jeigu mokytoja žino tik savo pamokos planą, jame yra tik užduotys ir tik tai, ką kaip mokytoja turiu pasakyti, bet nėra palikta nė minutės pamatyti vaikus – kokie jie atėjo, kas šiandien su jais vyksta?

Be galo pasigendu švietimo, orientuoto į santykį.

Privačiose mokyklose jis bent jau deklaruojamas, bet valstybinėse to be galo pasigendu. Kai klausiu mokytojų apie santykį, man sako – apie ką Jūs kalbate, mes turime 24 vaikus ir 45 minučių, o kai nuotolinis, tai dar išjungti ekranai, net vaiko veido ar kūno kalbos negaliu matyti.

Nuotolinis mokymas ir tai, kaip per jį kurti santykį – atskira tema.

Tik saugiame santykyje vaikas gali keistis, augti ir mokytis. Kai vaikas nesaugus, jis gali tik pakartoti, ką jau žino, ir tai nelabai – iš baimės užmiršta, kad žino, kai jį gąsdina, kad nebus perkeltas į kitą klasę, kai ant jo rėkia.

Štai kodėl prasti vaikų rezultatai – nes kuriamas baudžiantis, gąsdinantis, nepalaikantis, nepadrąsinantis santykis. Santykis turėtų būti atviras.

Ką tai reiškia?

Ateinu į mokyklą vesti padrąsinančio santykio mokymų. Kalbu su mokytojais, kad tai raktas į vaiko rezultatą. Mokytojai atvirai sako – norėtume, kad pradėtumėte nuo mūsų vadovybės, mes taip galėsime dirbti, kai mūsų vadovybė pradės taip su mumis bendrauti, užuot krovusi mums tuos popierius, kurių rašymas – dviveidiškumas, apgaulė, nesinori to daryti, nesinori tame išvirkščiame pasaulyje dirbti.

Ateinu pas vadovybę – sako: pradėkite nuo švietimo skyriaus savivaldybėje. O savivaldybėje turbūt pasakytų – pradėkite nuo ministerijos.

Pasižiūri į ministeriją – kaip arogantiškai kai kurie žmonės kalba apie regionų mokyklas! O kas yra Lietuva? Tai regionai, maži miesteliai. Kalbama menkinant ir nepasitikint. Mokyklos vadovai papasakoja, kaip vyksta atestacijos, koks tai žmogaus orumo pažeminimas – vadovas, perėjęs per tokį mechanizmą, paruošiamas tokia pat mėsmale žeminti mokytojus. Mokytojai po tų pažeminimų, popierizmų ir formalumų ateina į klasę.

Jeigu mokytojas, mama ar tėtis savo pyktį ar emocijas užkrauna vaikui, jis išklauso, eina į savo kambarį ir spiria šuniui, katei ar duoda niuksą broliui.

Pasitikėjimu pagrįstą santykį reikia pradėti kurti nuo viršūnės. Dėl to Suomijoje jiems ir pavyksta, kad pasitikėjimas vienas kitu yra didesnis. Gal mums dar reikia laiko, gal tai sovietmečio palikimas.

Kiek reikėtų laiko? Lietuva nepriklausoma jau tris dešimtmečius.

Tačiau kiek mes laiko ir dėmesio skyrėme emociniam raštingumui, kuris padėtų visų lygių žmonėms išsakyti savo norus, baimes, troškimus, planus, vizijas?

Vizijos užmetamos kaip akmenys, nepasitikint ir net nekviečiant į diskusiją. Toks yra santykis – aš aukštesnis, tu mažesnis, pasakiau ir darysi, nepraverk burnos. Mokytoja taip ir pasako – darysite, kaip pasakyta, o jei nedarysite, bus bausmės.

Labai didelė dalis bėdų kyla iš mūsų negebėjimo suprasti savo ir kito žmogaus jausmus.

Mums reikalingas supratimas, atvirumas, priėmimas, nevertinimas, nesmerkimas, pagarbus bendravimas, nesmurtinis santykis neklijuojant etikečių.

Pasiklausius kaip kalba mūsų europarlamentarai, kaip prasivardžiuoja – kaip gali pasijausti? Ir aš taip galiu! Ateinu į klasę ar į švietimo darbuotojų susitikimą ir toliau tęsiu tą bangą.

Kas palaiko ir įkvepia dirbant su tėvais ir mokytojais?

Tikėjimas ir matymas, kad tik pagarbus santykis duoda rezultatų.

Kalbėjau su Suomijoje buvusiais mokytojais ir mokiniais, kuriems ten teko mokytis. Kaip mokytojai dirba – visų pirma skiria dėmesį tiems vaikams, kuriems sunkiausia. Galvojama, kaip juos užimti. Kai išgirstu pavyzdžius, pamatau, kaip tai veikia, tada man labai liūdna, kai mokytojai nesistengia, kai kuria smurtinį santykį gąsdinimu, perdėtu vadovavimu.

Galima suprasti, kad vaikas gali suklysti, pamiršti, ir nesupykti dėl to, nepasijusti bloga mokytoja, nes neprivalai visko išmokyti.

Kadangi tikiu, einu ir įtikinėju. Mokytojai, kurie pabando, pamato, kad tai veikia. O tie, kurie netiki, kurie mano, kad rezultatas bus pasiektas gąsdinant, gąsdina ir toliau.

Per 30 metų buvo daug progų perimti gerąją Šiaurės šalių patirtį švietime. Ar yra dalykų, kurių dar nežinome, apie kuriuos verta kalbėti NordEd konferencijose?

Verta išgirsti pamatuotą, mokslo tyrimais ir argumentais paremtą nuomonę. Yra žmonių, kuriems skaičiai daug reiškia.

Tačiau man liūdna, kad į tas konferencijas tikriausiai susirenka tie, kurie ir taip tiki. Jie pasikviečia ekspertus, kurie irgi tiki, ir viskas atrodo labai gerai – kalbasi bendraminčiai.

Tai puiku, jie vieni kitus padrąsina. O kaip atvesti ten tą, kuris tuo netiki?

Kaip dirbate su mokytojais?

Mokytojų prašau prisiminti, kokios pamokos vaikystėje geriausiai sekėsi.

Geriausiai sekėsi tos, kuriose buvo užmegztas santykis su mokytoju. Sako – va, ta mokytoja buvo faina, su šita mokytoja sutariau. Net dėstomas dalykas gali nepatikti, gali vaikas neturėti didelės dovanos jam, nesimokyti dešimtukais, bet jei buvo santykis, tos pamokos nebuvo kančia, buvo galima siekti rezultato.

O kai mokytojų paklausiu, kaip prisimena muziką, dailę, fizinį lavinimą – tai lakmuso popierėliai, daugumai ten buvo pasakyta: tu nemoki. Jų mokytojai ginčytųsi, kad taip nesakė, bet būdas, kuriuo jie bendravo, leido vaikams, dabartiniams mokytojams, tai suprasti.

Gal į chorą tavęs nepriėmė, arba sakė – nedainuok, tik žiopčiok. Taip dažnai tai girdžiu iš mokytojų! Ir dabar tęsiasi tas pats, net muzikos mokykloje – jūs, mergaitės, pastovėkit ir pažiopčiokit, o va jūs galite dainuoti. Tai ką reiškia tie 30 metų?

Santykio kūrimas vyksta kartojant tai, kaip santykis buvo kuriamas su manimi. Nebent aš sąmoningai nusprendžiu, kad darysiu kitaip. Tačiau reikia save pastebėti, nenuvertinti, dėti pastangas.

Suprantu, kad mokytojams tiek užkrauta popierių pildymo darbų, kad atrodo, jog nėra vidinių resursų tam pagalvojimui – o kaip aš kursiu santykį?

Mokytojams trūksta palaikymo. Kur mokytojai pasipildo, atsigauna, kaip jie „persikrauna“? Socialiniai darbuotojai turi supervizijų grupes. Mokytojams jos irgi labai reikalingos. Jie palikti likimo valiai. Net jei mokykloje yra psichologas, ar gali mokytojas pas jį ateiti? Jei eitų, kaip į jį būtų pažiūrėta?

Štai ir atsakymas.

Žiūriu serialą „Tai – mes“ (This is Us). Vienas žmogus tampa seniūnu, jis turi sunkumų asmeniniame gyvenime ir ateina į paramos grupę pasikalbėti.

Žiūriu ir net negaliu tęsti. Tai jie taip gyvena? Rimtai?

Įsivaizduokite, mūsų meras, seniūnas, mokytojas ar ministerijos darbuotojas galėtų ateiti į atvirą visiems miestiečiams terapinę grupę? Žinomas žmogus?

Mokytojai pervargę. Vaikai dėl to kenčia. O kaip mokytojams pasikrauti? Jei pasakysi, kad nori pasikonsultuoti, kaip į tave bus pažiūrėta?

Teisės pervargti tu neturi.

Mokytojai sako – mes pervargome nuo nuotolinio mokymo. Tėvai atsako – mes irgi pervargome, jums už tai bent pinigus moka.

Mokytojai nuolatos sako, kad jaučiasi kaip vergai. Jeigu būtų pasitikėjimas mokytojais, ar reiktų tiek to popierizmo? Atrodo, kad tie rašinėjimai ką nors garantuoja. O iš tiesų jie tik atima norą būti mokytojais.

Biblijoje rašoma, kad išėję iš Egipto nelaisvės žmonės 40 metų klaidžiojo po dykumą. Jie turėjo išbūti tą laiką. Kilo nepasitenkinimas, atsirado manančių, kad nelaisvėje buvo geriau. Manoma, kad turi pasikeisti karta. Tačiau tikiu, kad svarbu žmogaus apsisprendimas.

Sistemą sudaro žmonės. Kiekvieno žmogaus apsisprendimas svarbus. Šiandien, rytoj aš galiu nuspręsti rodyti daugiau pasitikėjimo savo vaikais, savo kolegomis. Kurti padrąsinantį santykį.

Mūsų valioje nuspręsti – leisiu šalia esančiam žmogui suklysti. Kaip sako Brené Brown (JAV autorė, tyrinėjanti pažeidžiamumą, gėdą, drąsą, kaltę, – red. p.) – remsiuosi tikėjimu, kad žmogus padarė taip gerai, kaip tik gali. Kokios aplinkybės šiuo metu yra to vaiko gyvenime? Gal ketvertas šiandien yra jo maksimumas? Kaip galiu jam padėti?

Pernai į Lietuvą perimant gerąją Norvegijos patirtį atėjo naujas pagalbos vaikui metodas – Šeimos konferencija. Į šį metodą surinkta tai, kas turėtų vykti savaime.

Tarkime, kaip mokytoja matau, kad vienas vaikas per nuotolinę pamoką vis nepasijungia, arba pasijungia, bet matau, kad jo nuotaika bloga, arba nejungia vaizdo.

Kaip mokytoja ateinu į vaiko namus pasikalbėti – galbūt norėtumėte, kad vyktų šeimos konferencija? Bandau kalbėtis su vaiku, geriau suprasti, kokie sunkumai jį ištiko, kas trukdo būti laimingu.

Vaikai gali tai įvardinti.

Tada aš, kaip koordinatorė, einu, kalbuosi, bandau sutelkti visus suaugusius, kurie yra aplink vaiką. Klausiu vaiko – kuo iš suaugusiųjų tu pasitiki? Gal tai krikšto mama, gal močiutė, kuri gyvena kitoj gatvės pusėj, gal mamos draugė, gal būrelio vadovas – vaikai dažnai jais pasitiki.

Suburiu suaugusiuosius. Klausiu vaiko – papasakojai savo sunkumus, ar norėtum, kad suaugusieji padėtų tau juos išspręsti?

Tada sukviečiu visus į vieną ratą, visi ateina, susėda, ir vaikas sėdi. Jis išsirenka palaikantį asmenį. Žiūriu, kad suaugusieji nepradėtų sakyti vaikui, ką jis turi daryti, nes čia kalbame apie tai, ką turi padaryti jie, kaip suaugusieji.

Jie sudaro veiksmų planą, tariamės su vaiku, ar jam tas planas atrodo geras, ar jis tai mato kaip pagalba? Vaikas įvertina. Tada pradedame tą veiksmų planą taikyti.

Jau metai, kaip metodas veikia, regionuose yra pasiruošę dirbti koordinatoriai, bet mes neišprašome iš mokyklų vaikų, kuriems galima būtų padėti.

Einame į mokyklas, sakome – mes savanoriausime, duokite mums vaikų.

Kokia priežastis stabdo?

Gal savinimasis. Gal socialiniai pedagogai ar mokyklos psichologai žiūri su nepasitikėjimu, gal jiems atrodo, kad jeigu mes ateiname padėti, tai reiškia, kad galbūt jie ne viską padarė. Jau geriau tegul tas vaikas kentės, aš, bijodamas, kad ne viską padariau, to vaiko „neduosiu“.

Kodėl nepasakius – viską bandžiau, man nepavyko, vaikas nenori eiti į mokyklą, gal galite kas nors dar pabandyti jam padėti?

Visi turime skirtingus būdus, yra įvairių metodų, jei nepavyko man – leisiu pabandyti kitiems.

Bet ne, mes esame užauginti, kad jeigu man nepavyko, tai aš blogas. O kas nori pasirodyti blogas? Tai ir rėkiame ant kitų, kiti „kalti“.

Yra sušaukiama Vaiko gerovės komisija. Bet šeimos konferencijos metodas turėtų būti taikomas dar iki jos, kad vaikas pamatytų, jog suaugusieji ateina jam padėti. Visi suaugusieji nukreipia akis į vaiką, į jo problemą, į tai, ką vaikas išgyvena. Vaikas pasisakė, kad jam sunku.

Dirbau šiuo metodu. Pamačiau, kaip nuvertinami vaikai. Manoma, kad jie nesugebės pasakyti, kas jiems sunku, kaip jiems blogai. Arba manoma, kad „nieko iš to nebus“.

Ištisos šeimos yra taip nuvertinamos. Nėra keista girdinti kaip prasivardžiuoja mūsų europarlamentarai ir parlamentarai. Gyvename nuvertinimo kultūroje. Savęs iškėlimo.

Galime nuspręsti, kad norime kitaip – norime kitokios visuomenės, kitokios mokyklos, kitokios šeimos, savęs kitokių. Tai mūsų valioje.

Daugiau apie Šeimos konferencijos metodą galite sužinoti koordinatorių grupėje Facebook’e

Šaltinis: https://zmonesiridejos.wordpress.com/apie-mane/ 

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*