Naujausios žinios

Kazimieras Skebėra – intriguojanti asmenybė

Janina Pukienė

Straipsnis buvo išspausdintas  gruodžio 13 d. laikraščio „Širvis“ 48-ame šių metų numeryje

Bagaslaviškio kraštas pagrįstai didžiuojasi Kazimieru Skebėra. Tai buvo šviesus žmogus, šiame krašte gimęs, augęs, didžiąją gyvenimo dalį čia gyvenęs ir gimtąsias vietas labai mylėjęs. Visada buvęs veiklus, žingeidus, išleidęs dvi knygas, bendravęs su žymiais žmonėmis K. Skebėra liko mįslinga asmenybe, ir šiandien intriguojančia ir keliančia smalsumą.

Aistras kaitino jo amžius, nurodoma gimimo data. Kazimieras sakėsi esąs gimęs 1894 metais. Kai kurie amžininkai tikino, kad jis save kažkodėl visu dešimtmečiu pasendino. Genealogijos mėgėjai atsakymą rado Bagaslaviškio parapijos knygose. Ten įrašyta, jog K. Skebėra gimė 1904 metais. Nebesužinosim, kodėl reikėjo to pasisendinimo, matyt, būta savų priežasčių. Žinant tikrąjį amžių, kai kurie jo pasakojimai ir biografijos faktai tampa nelabai įtikėtini. Štai, kad ir jo pasakojimas apie viešnagę Švedijoje, pas rašytoją Igną Jurkūną-Šeinių. Viešnagė buvo įspūdinga, svečias šeimininkui padėjo jo darbuose, susipažino su pačiu Švedijos karaliumi ir netgi lankėsi jo rūmuose ir gėrėjosi biblioteka. Tai vyko 1920 metais. Bet juk tuomet Kazimierui tebuvo šešiolika ir kažin, ar jis galėjo dirbti tokius rimtus darbus ir keliauti. Tokių „kabliukų“ galima rasti ne vieną, bet tai jokiu būdu nemenkina šios asmenybės.

K.Skebėra gimė neturtingoje šeimoje ir jam pačiam teko nuo mažens sunkiai dirbti. Giminė nebuvo turtinga, bet joje netrūko šviesių žmonių, dirbusių ne tik savo, bet ir kitų labui. Kazimiero senelis, iš mamos pusės, Petras Janukaitis buvo šviesus, veiklus žmogus. Gimtajame Jasiškių kaime jis triūsė dvylikos hektarų ūkyje, be to, dirbo bažnyčios kantoriumi (bažnytinio choro vadovu), buvo knygnešys ir daraktorius. Šiuos darbus jis vykdė be jokio atlygio. Daraktoriauti jį paskatino kunigas, poetas, žinomas to meto veikėjas Silvestras Gimžauskas, kuris 1893 metais pradėjo kunigauti Bagaslaviškyje. Būdamas lietuvybės šalininku ir puoselėtoju, šis kunigas pradėjo organizuoti slaptas lietuviškas mokyklas. Iki jo atvykimo parapijoje dirbo du daraktoriai, jo pastangomis buvo įkurtos dar penkios mokyklos. Vieną jų savo namuose Jasiškiuose įsteigė ir P. Janukaitis. Čia mokėsi nuo 16 iki 24 vaikų bei 12 suaugusių iš Jasiškių, Grigiškių, Trejokų ir Meižių kaimų. Pamokos vykdavo kas antrą dieną, po 3–4 val. Kadangi veiklos buvo daug, vienas jos aprėpti nespėdavo, todėl mokykloje jam talkino žmona ir vaikai Mykolas ir Karolina, būsimoji Skebėrienė. Mamą Kazimieras labai mylėjo, ją dažnai minėjo. Mėgstamiausia jo frazė buvo: „Mane pagimdžiusi mama nedavė trijų dalykų: baimės, pavydo ir egoizmo“.

Visuomeninė veikla P. Janukaičiui teikė pasitenkinimą, bet kėlė ir problemų. Lietuvišką spaudą jis platino Bagaslaviškio apylinkėse, bendradarbiavo su Jurgiu Kaleva, kuris irgi knygnešiavo šiose apylinkėse. 1896 metais P. Janukaitis buvo sulaikytas ir teisiamas. Kunigo S. Gimžausko pamokyti liudininkai, jų tarpe ir pats kunigas, teisme vieningai aiškino, kad jokių draudžiamų raštų pas Petrą nebuvo, žandarai patys jų atsivežė. Teismas knygnešį išteisino. Jį gynė advokatas Tadas Vrublevskis, Vilniaus krašto visuomenės ir kultūros veikėjas, bibliofilas. Iš advokato praktikos uždirbamas lėšas jis naudojo knygų apie Lietuvą supirkimui, turėjo solidžią biblioteką.

Apie Petrą Janukaitį ir kitus krašto knygnešius ir daraktorius yra rašoma B. Kaluškevičiaus ir K. Misiaus knygoje „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“. Remiamasi paties K. Skebėros rašytu straipsniu „Bagaslaviškio parapijos daraktoriai“, skelbtu knygoje „Gelvonai“ iš serijos „Lietuvos valsčiai“. Čia Kazimieras rašo, kad 1902 metais jis mokėsi pas daraktorių B. Užkurnį. Vadovaujantis Bagaslaviškio bažnyčios įrašu, jis turėjo būti dar negimęs…

Pažinojusieji K. Skebėrą neneigia, kad jis buvo lakios vaizduotės ir galėjo tikrus įvykius apipinti savo interpretacijomis. Tai nesumenkina jo darbų reikšmės. Kaip gražiai savo knygoje „Prisimenu ir amžininkai pasakojo“ jis rašo apie Šeiniūnų kaimą, malūnininką Olesių, daraktorių Juozapą Vingrį bei garsius lietuvių meno ir literatūros veikėjus, su kuriais jam teko susitikti ir bendrauti. Visai nesinori ieškoti tų netikslumų, norisi tik skaityti ir žavėtis.

Gaila, bet pažinti K. Skebėros ir pabendrauti su juo neteko. Kai 1973 metais mūsų šeima atsikraustė į Bagaslaviškį, matydavom senolį su įspūdinga barzda, dėvintį keistokus rūbus. Išgirdom, kad su tuo žmogum bendrauti nepatartina, jį seka saugumo tarnybos, jis buvęs Sibire. Tais laikais niekas nenorėjo papildomų nemalonumų, todėl ir pažinties su juo neieškojom. Širvintų L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Edita Rutkauskienė prisimena, kad pas K. Skebėrą lankydavosi studijuodama Vilniaus universitete, atsiveždavo ir bendramokslių. Pasak Editos, Kazimieras pasižymėjo neeiline įtaiga. Užsukusius pas jį pašnekovas tarsi pakerėdavo, klausydavosi jo ir net mintis nekildavo, kad kažkas gali būti netiesa, kažkas sufantazuota. Kaip juokauja E. Rutkauskienė, tik išėjus ir praėjus kažkokiam laikui, kerai sklaidydavosi ir pradėdavai mąstyti, kas iš išgirsto buvo tiesa, o kas fantazija. Darė įspūdį jo biblioteka, turimi paveikslai. Susitikimams dažnėjant, šviesuolio pasakojimai pasikartodavo, todėl atrodydavo nebe taip įspūdingai, kaip pradžioje. Bet tai tikrai nemenkino jo kalbų prasmės ir esmės. Jis buvo tikrai neeilinė asmenybė.

K.Skebėros bibliotekoje daugiausia sukaupta prieškariu leistų knygų, bet turėjo jis ir tarybinio laikotarpio leidinių. Vyresni širvintiškiai atsimena, kad knygyne nuolat buvo galima sutikti šviesuolius Viktorą Alekną ir Kazimierą Skebėrą, kurie pirkdavo kiekvieną pasirodžiusią knygą. (Aš prisimenu dar vieną tokį knygomaną – S. Jasiukevičių).

Prieš penkerius metus Širvintų viešosios bibliotekos Bagaslaviškio filiale buvo įkurtas Kazimiero Skebėros muziejus. Čia galima rasti knygų iš jo bibliotekos, lagaminuose sukrauta daugybė laiškų, keletas nuotraukų albumų. Norint viską apžiūrėti, paanalizuoti, tikrai reikia nemažai laiko. Gaila, kad nuotraukos be komentarų, ne visur ir patį Kazimierą galima pažinti, nekalbant apie kitus asmenis. Bet pavartyti labai įdomu, ypač mėgstantiems senas nuotraukas.

Kazimieras buvo vyriausias iš keturių brolių, bet apie juos nelabai kalbėdavo. Teko girdėti nuomonių, kad jisai su šeima nebendravo. Bet tokius gandus neigia jo brolio anūkė Rūta Skebėrytė-Boguckienė:

„Dėdė Kazimieras buvo labai bendraujantis žmogus ir nei jis šeimos, nei šeima jo nebuvo išsižadėję. Čia geriau tiktų sakyti, kad jisai mus saugojo, todėl ir nepuldavo girtis broliais ir jų šeimomis. Prisimenam, kokie buvo laikai ir kaip teko gyventi politiniams kaliniams. Visi žinojom, kad jis buvo sekamas. Ir uolumą demonstravo ne vien tam tikros tarnybos, bet ir kai kurie dvasios „ubagai“, norintys prisigerinti ir pasitarnauti. Atsimenu, kai mes, visa klasė, paskutinę mokslo metų dieną nuvažiavom prie Gelvės ežero. Kai maudytis pabodo, o iki autobuso į Širvintas dar buvo nemažai laiko, aš pasiūliau bendraklasiams aplankyti mano dėdę, gyvenusį netoliese, Bagdyšių kaime. Sugužėjom visas pulkas, dėdė Kazimieras buvo patenkintas, linksmai pabendravom. Vos grįžus, mūsų jau laukė mokyklos direktorė su savo vyru, buvau pakviesta „ant kilimėlio“. Už tai, kad drįsau tokį akibrokštą padaryti, su „nepatikimu“ dėde klasės draugus supažindinti. Iki tol vis atsisakydavau stoti į komjaunimą, bet tuomet buvau priversta, jei, esą nenoriu sulaukti rimtesnių pasekmių. Žinau, kas tada „pasitarnavo“ valdžiai ir apskundė mus. Šiandien man koktu matyti tą asmenį, einantį į bažnyčią ir postringaujantį apie patriotizmą.

Todėl neturėtų stebinti tai, kad dėdė nelabai kalbėjo apie gimines. Bet bendravimas vyko, mes jį lankydavom, jis visada labai laukdavo ir džiaugdavosi. Labai mėgo kugelį, todėl mano šviesaus atminimo mama visada jam jo iškepdavo, neįsivaizduodavom viešnagės be šio patiekalo, kurio jis galėdavo suvalgyti tikrai daug.

Dėdė Kazimieras gaudavo siuntinių iš Kanados, todėl mes vaikščiodavom džinsuoti, turėdavom kitų, tuo laiku sunkiai gaunamų dalykų. Kas tuos siuntinius siuntė, niekada nesužinojom, dėdė tepasakydavo: „Tai prietelius“. Ir čia pasireiškė tas poreikis apsaugoti žmogų. Tokie buvo laikai“.

Tai kas gi buvo tasai Kazimieras Skebėra? Šviesus žmogus, kiekviena proga stengęsis pasimokyti, praplėsti akiratį, sužinoti kažką naujo. Sunkiai dirbdamas rasdavo laiko knygai, pokalbiui su mokytu žmogumi, paskaitai. Ilgus kalėjimo ir tremties metus taip pat išnaudojo kalbų mokymuisi, žinių gilinimui. Taip, jis mėgo kurti ir fantazuoti, neabejotina, jei ne ilgi kalinimo metai, būtų tapęs puikiu rašytoju, graibstomų knygų autoriumi. Jis paliko tik dvi knygas: minėtąją „Prisimenu ir amžininkai pasakojo“ bei „Reikėjo mūsų kančių“ – apie kalinimo ir tremties metus. Gaila, kad tik tiek, bet taip jau nusprendė likimas. Neskaičiuokim tų netikslumų, fantazijų, neatitikimų. Tiesiog džiaukimės tuo, ką Kazimieras Skebėra mums paliko – nedaug, bet kartu ir nemažai.

1 Comment on Kazimieras Skebėra – intriguojanti asmenybė

  1. Labai buvau sužavėta šiuo neeiliniu žmogumi,energingu,neeilinio intelekto.Jo patriotizmas įkvėpė veiklai.Mano A+A Tėveliai-politiniai kaliniai entuzisstingai bendraudavo su šia neeiline asmenybe.Nuoširdi pagsrba A+A Kazimierui.Tebūna jam lengva Lietuvos žemelė ,kurią jis besąlygiškai mylėjo

Komentuoti: Loreta Atšaukti atsakymą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*