Sena ir graži šventė Užgavėnės, menanti pagonybės laikus ir tik vėliau susieta su krikščionybe. Ji tarsi pavasario šauklys – vejam lauk žiemą ir laukiam pavasario.

Matyt, Širvintos ypač jo pasiilgo, mat Užgavėnes nusprendė švęsti anksčiau – ne kovo 5, o 1 dieną, penktadienį. Porą savaičių prie Širvintų kultūros centro sėdėjo senoliukas ir skelbė, jog kovo 1 dieną vyks Kaziuko Užgavėnės. Gal ir neblogas sumanymas prijungti kermošių ir vakarop nuo 17 val. pašėlti, tik kodėl penktadienį? Juk daugelis širvintiškių dirbti važiuoja toliau, net į kitus miestus, ir dirba ne iki 17 val., o kur dar vaikai darželiuose, o būreliai… Kad ir labai norėdamas, nespėsi. Gal čia koją pakišo kovo 3-iosios rinkimai ir pabijota, kad žmonės švęs, linksminsis, pamirš balsuoti? O gal eilinę darbo dieną tiesiog patogiau valdininkams? Ilgai gali galvą laužyti ir tikrosios priežasties nesužinoti… Vienaip ar kitaip, šventė įvyko, tegul ir negausi.

Pasidabino I. Šeiniaus alėja spalvingom poniomis ir ponaičiais, Morėm, Gavėnais, Čiūčelom, Daktarais ir net Giltinėmis. Glostė širdį ir džiugino akį toks viso rajono bendruomenių, įstaigų, mokyklų, darželių, meno kolektyvų ir verslininkų išradingumas. Nežinau, kas šios idėjos autorius ir koordinatorius, tačiau labai norėčiau padėkoti – puikią kompaniją turėjo I. Šeiniaus skulptūra, buvo kur akį paganyti širvintiškiams ir svečiams. Gal net prekybininkams linksmiau buvo. Mat žiema ir šiaurys penktadienį parodė savo nagučius – žvarbu jiems stovėt buvo. O ir perkančiųjų nebuvo gausu… Keli pakalbintieji tikėjosi, jog prekyba pagyvės vakare, po darbų, kai šurmuliuos šventė.

Apie 17 val. Kultūros centro šeimininkai, „pasirėdę“ pagal visas tradicijas, paskelbė šventės pradžią. Ponas Kazimieras ir Gaspadinė kvietė visus linksmintis ir šėlti, dainuoti ir šokti, kad pavasaris greičiau ateitų. Visaip susirinkusius bandė išjudinti – žaidimų parengė, vaikučius šokti mokino. Buvo paskelbti ir apdovanoti Kalėdinio traukinuko loterijos laimėtojai. Šventės dvasią ir nuotaiką palaikė Kiauklių kaimo kapela, žvarbaus vėjo nebodamos šoko jaunimo grupės raganaitės, viliojo „Laumenės“ merginos, kivirčijosi Lašininis su Kanapiniu. Gausų būrį gerbėjų abu surinko, į nuožmią kovą stojo. Visų džiaugsmui nugalėjo Kanapinis – pavasaris jau čia pat… Galop ir Morė buvo triukšmingai sudeginta. Seniau tikėta, kad ši vaisingumo dievybė sudeginama tam, kad vėliau atgimtų, o su ja kartu „išvaroma“ ne tik įkyrėjusi žiema, bet ir susikaupęs blogis…

Taigi viskas buvo gražu: betemstant liepsnojo laužas, netilo muzika. Ir kartu neramu: juk Užgavėnės – tai karnavalas, persirengėliai, siautulys, kur šėlsta visi, ne tik organizatoriai. Gal viskas keičiasi, nebemokam linksmintis minioje, mums nebereikia tokių pramogų, o gal paprasčiausiai persisotinom? Norėčiau klysti. Ir padėkoti „kultūrininkams“, kad neleidžia pamiršti senų tradicijų, nepristinga įkvėpimo ir tikėjimo tuo, ką daro. Tvirtai tikiu, kad antradienį mažesniuose rateliuose, daugiabučiuose ir kaimuose tikrai sulauksim ir žydukų, ir čigoniukų. Ir tegul tai išliks puikia proga išsikepti gardžių blynų, sueiti draugėn ir pašėlti.

Sena ir graži šventė Užgavėnės, menanti pagonybės laikus ir tik vėliau susieta su krikščionybe. Ji tarsi pavasario šauklys – vejam lauk žiemą ir laukiam pavasario. Matyt, Širvintos ypač jo pasiilgo,...