Naujausios žinios

Keiskime požiūrį jau šiandien

Janina Pukienė

V. Bagočiūno nuotrauka

Straipsnis buvo išspausdintas birželio 27 d. laikraščio „Širvis“ 25-ame šių metų numeryje.

Neseniai „Širvis“ publikavo pasakojimą apie valstybės rūpinimąsi neįgaliais vaikais Lietuvoje ir Šiaurės Airijoje. Skaitytojas papriekaištavo, kad tokiais rašiniais skatiname emigraciją. Tikrai ne tai yra mūsų tikslas, bet nutylėti irgi neturime teisės. Rizikuodama likti nesuprasta, šiandien noriu papasakoti dar vieną istoriją, puikiai rodančią lietuvių požiūrį į šiek tiek kitokius žmones ir jų poreikius bei integraciją į visuomenę. Noriu pabrėžti – tai nėra skatinimas emigruoti, ieškoti savo vietos svetur. Tai yra raginimas mums visiems mokytis iš vakariečių požiūrio į kitokius žmones, į jų galimybes oriai gyventi mūsų visuomenėje.

Ponia, pavadinkim ją Emilija, užaugino tris vaikus. Du vyresnieji ilgai nesvarstę patraukė laimės ieškoti svetur, o jauniausiajai, Viltei, mamos įsitikinimu, buvo lemta gyventi mamos pašonėje. Nieko blogo tai mergaitei nebuvo, gydytojai diagnozavo vystymosi raidos sutrikimą, mokėsi ji pagal palengvintą programą. Kaip sako mama, ji yra šiek tiek atsilikusi nuo bendraamžių. Tai nereiškia, kad ji neprotinga, tiesiog – kiek kitokia. Mergaitė buvo rami, stropi, stengėsi mokytis, labai džiaugdavosi pagirta ir paskatinta. Mokyklą ji sėkmingai (pagal savo galimybes) baigė ir prabilo apie darbo paieškas.

– Net neįsivaizdavau, kad tai taps neįmanoma misija, – pasakoja mama Emilija. – Žinoma, supratau, kad ji nedirbs atsakingo darbo, reikalaujančio specialių žinių ir greitos reakcijos. Ko gero, ir prekybos centro kasoje jai būtų sunkoka, bet dėlioti prekes į lentynas ar tvarkyti patalpas ji tikrai gali. Kaip minėjau, Viltė stropi ir kantri, ji tikrai nepaliktų pusiau prašluostytų grindų ar nenuvalytų dulkių. Tokio darbo ir ieškojom. Deja, veltui. Stebina vadovų požiūris. Kai kas tiesiai šviesiai rėžė: tokių žmonių mes nepriimam. Nei į valytojas, nei į tvarkytojas. Nepakankamos užsienio kalbos žinios, lėta reakcija, prasti bendravimo įgūdžiai ir dar gyvas galas nelogiškų priežasčių, dėl kurių jos įdarbinimas visiškai neįmanomas. Dėl tokio požiūrio dukra kentėjo labiau nei aš. Mes su vyru jau susitaikėm, kad ji bus namuose, duonos jai tikrai užteks, kad tik sveikata tarnautų. Bet ji pasijuto niekam tikusi ir nereikalinga, ryškėjo depresijos požymiai. Reikėjo kažko griebtis.

Išeitį rado broliai. Vyresnysis, grįžęs atostogų ir pamatęs liūdną sesę, pasiūlė: „Važiuojam su manimi, pabandysim ten tau darbą rasti.“ Nebuvo lengva mums ją išleisti, prisaikdinom sūnų, kad grąžins ją namo, jei matys, kad reikalai nesitaiso. Jisai prižadėjo ir išsivežė seserį. Jau po savaitės dukra laiminga paskambino ir pasigyrė pradedanti darbą. Parduotuvėje be svyravimų jai patikėjo lentynas tvarkyti, ji bus atsakinga už prekių išdėstymą, laiku papildymą ir tvarką. Viltė pasijuto tokia svarbi ir reikalinga, nekantravo nerti į naują gyvenimą. Mintyse palinkėjau jai sėkmės.

Tai vyko prieš trejetą metų. Viltė, mamos džiaugsmui, tebedirba toje pačioje darbovietėje, yra ten mylima ir gerbiama. Ir darbdaviai, ir bendradarbiai giria jos ramų būdą, stropumą, saugo ją, dažnai pavėžėja į darbą ar į namus. Broliai, kurie irgi akylai stebi sesers gyvenimą, tėvams pasakoja, kad labiausiai ją vertina dėl to, kad ji vienintelė yra prišaukiama bet kokiu metu, nesibaido papildomų darbo valandų ir neretai išgelbsti kažkam susirgus, ar netikėtai nepasirodžius darbe. Taip, paaukštinimo ir karjeros ji turbūt nelabai gali tikėtis, bet tokių ambicijų Viltė ir nepuoselėja. Jai užtenka to, kad ji vertinama, reikalinga, užsidirba sau pragyvenimui ir nesijaučia palikta už gyvenimo borto. Tuo džiaugiasi ir jos artimieji.

Tai neišgalvota, o tikrų tikriausia gyvenimiška istorija. Galite mesti į mane akmenį, kad ir vėl liaupsinu emigraciją. Tikrai neliaupsinu ir neagituoju emigruoti, bet turiu būti sąžininga ir pateikti viską taip, kaip yra. Šios emigrantės galėjo nebūti, jei ne mūsų požiūris į tuos, kurie yra silpnesni ir labiau pažeidžiami. Dažniau besilankantys užsienyje pasakoja, kad net dauno sindromą turintys jaunuoliai ten neretai dirba pardavėjais ar padavėjais ir nieko tai nestebina. Ir jaunoji Viltė galėjo dirbti Lietuvoje, deja, čia vietos jai neatsirado. Ir vėl tenka daryti tą pačią išvadą: kol nepakeisime požiūrio, tol nebus pokyčių ir aplink mus, ir toliau prarasime jaunus žmones. Gal pradėkime jau šiandien?

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*