Naujausios žinios

Kernavė – Lietuvos praeitį menanti žemė ( Id.)

Kernavė iš paukščio skrydžio

Kernavė – Lietuvos Troja. Jos kultūrinį rezervatą sudaro 194 ha su joje esančiomis archeologinėmis ir istorinėmis vertybėmis. Archeologinės vietovės muziejuje saugoma per 23 tūkst. radinių, sukauptų ilgamečių tyrimų metu. Kur sužinoti kuo daugiau smulkmenų apie mūsų senąją Kernavę? Enciklopedijoje? Tačiau laikas eina ir skelbti duomenys keičiasi, reikia „visą tiesą sužinoti iš pirmų lūpų…“ O kas daugiausia apie šias vietoves žino, jei ne Kernavės muziejuje dirbantis Ryšių su visuomene ir švietimo programų skyriaus vedėjas Jonas Vitkūnas.

Vedėjas labai užimtas žmogus, ilgokai derinome susitikimo laiką, tačiau, kai susitikę pradėjome kalbėti apie Kernavės praeitį, laikas prabėgo nepastebimai ir dar ne apie viską spėjau paklausti. Tai pirmas, tačiau, manau, ne paskutinis susitikimas, nes Kernavės tema – tai nepabaigiama tema. Jonas beveik kernaviškis – iš Ardiškių kaimo. Niekada ilgai neatitolęs nuo Kernavės, o nuo 1986 m. apsigyveno Kernavėje.

Baigęs mokslus universitete ir tapęs istoriku, kurį laiką mokytojavo Musninkų vidurinėje mokykloje, dirbo administracinį darbą, tačiau istoriką labiausiai traukė Kernavės neištirti lobiai, tad nuo 1992 m. pradėjo dirbti archeologinės vietovės muziejuje. Paprašiau istoriko apie Kernavės istoriją pasakoti kuo smulkiau ir pradėti nuo pradžių pradžios. Susitarėm.

„O pradžių pradžia – neatmenami laikai, kuriuos supranta archeologai ir istorikai. Kernavės archeologinė vietovė – daugiasluoksnis priešistorinių ir ankstyvųjų viduramžių vertybių kompleksas, – pradėjo kalbėti Jonas. – Čia gamtinių procesų ir ilgalaikės žmogaus veiklos palikimas. Ilgamečiai archeologiniai tyrimai parodė, kad pirmieji žmonės čia kūrėsi IX–VIII tūkst. pr. Kristų. Rasti nepažeistų priešistorinių gyvenviečių ir kapinynų kultūriniai sluoksniai. Jie liudija apie kultūras, gyvavusias šioje vietoje nuo vėlyvojo paleolito iki ankstyvųjų viduramžių. Paskutinio ledynmečio suformuotas reljefas, autentiški žmonių veiklos pėdsakai, penkių piliakalnių gynybinis kompleksas – tai integralaus, istoriškai susiklosčiusio ir, laimei, mažai pakitusio iki šių dienų kraštovaizdžio pavyzdys. Čia po sąnašų sluoksniu, nuo mūsų akių paslėptas paskutinės Europoje pagoniškos valstybės kultūrinis palikimas.“

Beklausant Jono Vitkūno, kilo klausimas, į kokius kriterijus buvo atsižvelgta, kad Kernavės archeologinė vietovė taptų UNESCO Pasaulio paveldo objektu?

„Buvo vertinami šie kriterijai, – toliau kalba istorikas, – kaip objektas reprezentuoja gyvenviečių raidą baltiškame regione nuo epipaleolito iki viduramžių ir atspindi vieną esminių Europos istorijos raidos etapų – pagoniškosios bendruomenės virsmą krikščioniškąja; kaip objektas atstovauja kultūrinio kraštovaizdžio tipui su išlikusiomis archeologinėmis vertybėmis – senovės gyvenvietėmis ir piliakalnių gynybine sistema, reprezentuojančia fortifikacinių įrengimų struktūrą, raidą, panaudojimą. Kernavės ankstyvųjų viduramžių palikimas – senojo miesto vietos bei piliakalnių kultūriniai sluoksniai – tampriai susieti su Lietuvos istoriniais įvykiais bei datomis. XIII a. Kernavė tampa feodaliniu amatininkų ir pirklių miestu su kunigaikščių pilimis piliakalniuose, kurie buvo apjungti į vieningą gynybinę sistemą. Iki XIV a. pabaigos Kernavė klestėjo ir buvo vienas svarbiausiu besiformuojančios Lietuvos valstybės ekonominiu bei politiniu centru, kuris dažnai įvardijamas kaip senosios Lietuvos sostinė. Kultūrologiniu aspektu viduramžių Kernavės palikimas svarbus kaip ir paskutinės Europoje pagoniškos valstybės miestietiškos kultūros pavyzdys. Čia labai aiškiai apčiuopiama panteistinė civilizacija, tačiau ji jau paveikta krikščioniškųjų tradicijų. Kultūrologiniu aspektu viduramžių Kernavės palikimas svarbus kaip ir paskutinės Europoje pagoniškos valstybės miestietiškos kultūros pavyzdys. Čia labai aiškiai apčiuopiama panteistinė civilizacija, tačiau ji jau paveikta krikščioniškųjų tradicijų. Viduramžių paveldo kultūrinis bei religinis sinkretizmas daro Kernavės archeologinę vietovę reikšminga europiniame kontekste. Šiuo metu ištirta tik apie 2 nuošimčius kultūrinio rezervato teritorijos, tad tyrinėtojų laukia dar daug naujų atradimų.“

2019 metais bus minima 740 metų sukaktis, kai paminėtas Kernavės vardas. 1279 m., aprašydamos nesėkmingą kalavijuočių žygį į kunigaikščio „Traidenio žemę“, Kernavę pamini eiliuotoje Livonijos bei Hermano Vartbergės kronikos. Ne kartą čia liejosi savų ir svetimų kraujas, degė pilys.

J. Jurginis 1969 m. išleistoje knygoje „Istorija ir poezija“ rašo: „Lietuviai – paskutinieji pagonys, krikščionių pravardžiuojami barbarais, saracėnais ir kitais žeminančiais vardais. Betgi šie pagonys savo kultūra išsiskyrė iš savo bendravardžių. Jie sukūrė valstybę ir, nepaisydami krikščioniškų kaimynų nuolatinių puldinėjimų, ją apgynė. Maža to, jie išplėtė savo valstybės teritoriją nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir atsistojo tarsi tvirtovės siena, neleisdama kryžiuočiams ir jų rėmėjams veržtis iš vakarų į rytus ir mongolams – totoriams – iš rytų į vakarus. Galima mėgti tą valstybę ir galima jos nemėgti, vadinti grobuoniška ar barbariška, tačiau negalima paneigti jos teigiamo vaidmens Rytų ir Vakarų Europoje“.

Nuo neatmenamų laikų Kernavėje buvo gyvenama. Istorikai romantikai Kernavės pradžią nukelia į 1040–1035 m. laikus, siedami Kernavės įkūrimą su romėnų valdovo Palemono anūku Kerniumi. Graži legenda, paaiškinanti iš kur kilo Lietuvos pavadinimas: tais laikais, kai Kernius viešpatavo,Užunerio pusėje, jo žmonės įsikūrė už Neries. Jie grodavo vamzdžiais. Kernius krantą, kuriame žmonių vis daugėjo vadino lotiniškai „litus“, o vamzdžius – „tuba“.

Sujungęs kranto ir vamzdžių pavadinimus tuos užnerio žmones lotyniškai ėmė vadinti Litusbanija. Paprasti žmonės nemokėjo lotyniškai ir ėmė vadinti Lietuva.

XVIII a. buvo gauta Augusto II privilegija rengti keturias kasmetines muges. Kernaviškių prašymu Stanislovas Augustas atnaujino Kernavės magdeburgines teises. Miestui suteikė herbą.

Įsimenantis Kernavės grožis ir jos istorija viliojo daugelį žinomų žmonių. Kernavės praeitimi domėjosi Eustachijus ir Konstantinas Tiškevičiai, Vladislovas Sirokomlė. Abu tyrinėtojai pasipiktinę rašo apie šlėktą, kuri žino tolimų kraštų istoriją ir yra visai abejinga Tėvynės praeičiai. Ikikariniais laikais piliakalnius tyrinėjo P. Tarasenka, vyresniosios kartos archeologas Pr. Kulikauskas. 1979 metais jis pradėjo nuoseklius Mindaugo sosto piliakalnio šlaito tyrinėjimus, kurie tęsiasi iki šiol. Daugelį metų Kernavę tyrinėjo archeologas dr. A. Luchtanas, grupė kitų archeologų. Šiuo metu archeologinius darbus tęsia dr. G. Vėlius ir dr. R. Vengalis.

Bus daugiau…

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*