Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  birželio 14 d. laikraščio „Širvis“ 24-ame šių metų numeryje.

Visai nenustembu per Muziejų nakties renginį Kernavės archeologijos muziejuje sutikusi istoriką Edmundą Jankūną. Žinau, kad Kernavės metraštininku vadinamas vyras nepraleidžia renginių. Kaip  metraštininkui ir priklauso. Prisėdame muziejaus kiemelyje pasikalbėti.

– Neabejoju, kad muziejaus ekspozicijas esat ištyrinėjęs iki panagių. Bet vis tiek įdomu čia ateiti?

– Stengiuosi nepraleisti nieko, kas vyksta Kernavėje: ar būtų muziejaus renginys, ar kultūros namų, ar bibliotekos. Nepamirškim ir bažnyčios. Nuo 1981 metų vedu tokią kaip ir Kernavės gyvenimo kroniką. Joje sužymėta viskas, kas nutinka miestelyje ir jo apylinkėse: krikštynos, vestuvės, laidotuvės, nauji gyventojai, statybos, paskyrimai. Žodžiu, viskas, kas vyksta, užfiksuota ir užrašyta.

– Vadinasi, ne veltui esate vadinamas metraštininku?

– Gal ir yra pagrindo tokiam titului, – šypsosi pašnekovas. – Norėjau išleisti šias kronikas knygos formatu, bet leidėjai atšaldė norus. Jie tikina, kad toks leidinys būtų įdomus tik patiems kernaviškiams. Gal jie ir teisūs, juk tikrai kam bus įdomi svetimo miestelio kasdienybė?

– Iš kur tas potraukis istorijai?

– Sunku pasakyti. Manau, nemažą įtaką tam turėjo kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas. Buvau paauglys, kai jis apsigyveno Kernavėje jau antrą kartą per savo kunigavimo metus. Visi žino, kad gerbiamas kunigas buvo istorijos mėgėjas. Tarpukariu, kunigaudamas Kernavėje, kunigas aktyviai dalyvavo ir jos kultūriniame gyvenime, organizavo ir režisavo vaidinimus, kuriuose dalyvaudavo vietos jaunimas. Tuomet jis pastatė kūrinį „Patricija“. Didelės apimties veikale dalyvavo kone visas Kernavės ir aplinkinių kaimų jaunimas. Pagrindinį Patricijos vaidmenį jame atliko mano mama Jadvyga Zašauskaitė. Vien jos vaidmenį sudarė dvylika sąsiuvinių teksto! Kada po daug metų kunigas N. Švogžlys grįžo į Kernavę, susitikęs mano mamą visada kreipdavosi į ją teatrališkai „o mano Patricija“. Mamą jis mylėjo ir gerbė, nepamiršdavo pasveikinti vardinių proga. Žinojau jo aistrą istorijai, tai, kad jis daug žinojo apie Kernavės praeitį, yra vienas muziejaus kūrėjų. Tai darė man įspūdį. Dažnai vakarais praeidamas pro kleboniją, matydavau kunigą apšviestą stalinės lempos šviesa, palinkusį prie stalo ir vis rašantį. Su paauglišku pasitikėjimu pagalvodavau: „Gali jisai, galėsiu ir aš“. Beje, kunigas ne kartą buvo sakęs: „Užaugęs tu pakeisi mane istoriniuose tyrinėjimuose“. Ir jo pranašystės, ir mano norai savotiškai ir išsipildė.

– Tai kitokių minčių baigus mokyklą nebuvo, tik istorija?

– Taip, įstojau į tuometinio Pedagoginio instituto istorijos fakultetą ir 1980 metais jį sėkmingai baigiau. Pirma darbovietė buvo Trakų rajone, Onuškyje. Vėliau teko dirbti Tolkiškyje, Musninkuose, Jonavoje, Želvoje.

– Nuo istorijos taip ir nenutolot. Devintajame dešimtmetyje keletą metų dirbote Širvintų rajono kultūros paminklų apsaugos inspektoriumi. Ir čia istoriko patirtis pravertė?

– Taip, šis darbas susijęs su istorija. Štai su tuometine rajono kraštotyrininkų draugijos atsakingąja sekretore Jadvyga Kisieliauskiene surinkom medžiagą darbui „Širvintų rajono dailės paminklai“. Ten aprašyti daugiausia bažnyčiose esantys paveikslai. Tikiuosi, rajono biblioteka tebeturi šį darbą. Beje, J. Kisieliauskienei esu dėkingas už patarimus, padrąsinimus, motinišką globą. Jos paskatintas pradėjau daugiau rašyti į rajoninį laikraštį „Lenino vėliava“. Žinoma, istorinėmis temomis.

– 1998 metais išleidot pirmąją knygą „Laumgunda“. Joje – padavimai ir legendos apie Kernavės kraštą. Tai jūsų kūryba?

– Tai mano paredaguoti ir pataisyti senųjų kernaviškių pasakojimai. Nuo mažų dienų mėgau klausytis vyresniųjų pasakojimų, pats klausinėti. Kaimo vyrai seniau pirtyje mėgdavo visokias istorijas pasakoti. Galima sakyti, kad mano pirmoji knyga gimė pirtyje (juokiasi Edmundas Jankūnas).

– Tada pradėjot rinkti medžiagą antrajai knygai?

– Kaip ir dera istorikui, esu kaupikas. Nuolat kažko ieškau, tyrinėju, klausinėju ir surinktus duomenis kaupiu, ne visada numanydamas kur juos panaudosiu. Knygą „Išnykusi Kernavė“ dėliojau ilgai, vis atrodė, kad gali būti geriau. Esu dėkingas Lapkričio 2-osios draugijos pirmininkui Valdui Kaminskui, kuris nuolat ragino pagreitinti knygos leidybą. Be jo knygos kelias pas skaitytojus būtų ilgesnis.

– Knygos pratarmėje rašote: „Gimusiam ar gyvenančiam Kernavėje – padavimų ir legendų krašte – būtų nuodėmė nieko nežinoti apie jos istorinę praeitį.“ Galėčiau pridurti, kad kiekvieno kernaviškio namuose ši knyga turėtų būti. Perskaičiau ją tarsi romaną – vienu atsikvėpimu. Nesu kernaviškė, bet buvo įdomu skaityti ne tik apie istorinę praeitį, bet ir senuosius gyventojus, dar ne taip seniai stovėjusius namus ir visuomeninius pastatus. Dabar miestelis labai pasikeitęs. Jums gaila senosios Kernavės?

– Tikrai gaila. Gal čia nostalgija pasireiškia? Protu supranti, kad niekas vietoje nestovi, kad miestelis turi keistis ir modernėti, bet man gaila senųjų pastatų, atrodo, kad miestelis praranda savitumą, unikalumą, tampa panašus į daugelį kitų. Gal ir nesu visiškai teisus, bet tokia mano nuomonė.

– Ar bus ir trečioji knyga?

– Tikiuosi, kad bus ir trečioji, ir ketvirtoji, viskas priklausys nuo leidėjų. Turiu pasakojimų rinkinį apie mistinius nutikimus Kernavės apylinkėse. Juk ne tuščioje vietoje atsirado tokie pavadinimai, kaip Pragarinė, Klišabalė ir pan. Vadinasi, čia savo laiku netruko visokios „velniavos“. Turėtų būti įdomu visokių „šiurpuliukų“ mėgėjams. Ir dar turiu norą papasakoti apie išnykusius ir nykstančius šio krašto kaimus. Tai būtų tarsi paminklas jų gyventojams, istorinės atminties išsaugojimas.

Nusifotografuoti Edmundas siūlo prie jo gimtojo namo. Kaip ir dera istorikui, jis gyvena istoriniame šimto metų senumo name, pastatytame jo mamos tėvo Dominyko Zašausko. Tarpukaryje čia kurį laiką veikė mokykla, o nuo 1940 iki 1973 m. – paštas, kuriame dirbo jo mama Jadvyga Zašauskaitė-Jankūnienė. Viskas prasminga: istorikas – istoriniame name.

Tikiu, kad E. Jankūno planai bus įgyvendinti, knygos apie unikalųjį Kernavės kraštą pasieks skaitytojus ir bus populiarios ir skaitomos. Pasisekė Kernavei – ji turi nepailstantį metraštininką – Edmundą Jankūną. O jis kukliai sako: „Tie darbai – tai mano, kernaviškio, duoklė gimtinei“.

Straipsnis buvo išspausdintas  birželio 14 d. laikraščio „Širvis“ 24-ame šių metų numeryje. Visai nenustembu per Muziejų nakties renginį Kernavės archeologijos muziejuje sutikusi istoriką Edmundą Jankūną. Žinau, kad Kernavės metraštininku vadinamas...