Naujausios žinios

Kristina Šironienė: džiaugiuosi mane supančiais žmonėmis.

Straipsnis buvo išspausdintas rugpjūčio 8 d. laikraščio „Širvis“ 31-ame šių metų numeryje.

Turbūt daugelis esame prisižiūrėję filmų ir žinome, kad psichologai išklauso žmonių problemas ir teikia jiems protingus patarimus. Šiandien viskas atvirkščiai: psichologė Kristina Šironienė ne klausosi, o pasakoja ir atsakinėja į „Širvio“ klausimus. Apie ką? Žinoma, apie gyvenimą!

– Gerbiamoji Kristina, iš kur esate kilusi?

– Gimiau Kapsuke, užaugau Marijampolėje. Taigi, esu suvalkietė!

– Ir kaip ši suvalkietė apsigyveno mūsų krašte?

– Dar studijuodama (Kristina yra baigusi Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, yra psichologė su sveikatos psichologės specializacija – red. pastaba) savanoriavau programos „Sniego gniūžtė“ stovykloje. Ten susipažinau su nutrūktgalviu vaikinu iš Širvintų krašto, kuris po trejų metų tapo mano vyru ir parsivežė į savo įsigytus namus gimtinėje.

– Ir kaip sekėsi čia pritapti?

– Pritapau. Beje, vaikystėje buvau prisiklausiusi tėvuko (taip Suvalkijoje vadinamas senelis) pasakojimų apie Širvintų kraštą, nes čia yra gyvenusi jo sesers šeima. Ne kartą tėvukas minėjo, kaip sunkiai čia gyvena žmonės, kokios nederlingos jų žemės. Man, vaikui, susidarė įspūdis, kad čia ne geriau nei Sibire, apie kurį irgi pasakojo tėvukas. Kaip dabar suprantu, dėl vidinio nesaugumo pirmaisiais metais „pasiskolinau tėvuko akinius“ – aplink mačiau vargstančius, ne itin laimingus žmonęs, kritiškai žiūrėjau į vykstančias veiklas. Ir mano lūkesčiai gyvenimui kaime buvo aukšti, – šypsodamasi sako Kristina. – Apšilusi savame kieme, pradėjau daugiau bendrauti su kaimynais, vyro krikšto mamos Ingridos dėka pradėjau daugiau integruotis į visuomeninę veiklą. Taip prasiplėtė pažinčių ratas, susitvarkė baimės, sumažėjo lūkesčiai – gyvenimas gerokai prašviesėjo ir šio krašto žmonės pasidarė artimesni. Pasitenkinimas gyvenimu šiame krašte išaugo ir šaknis vis labiau panorau įleisti, kai pradėjau domėtis turtinga ir labai įdomia Širvintų krašto istorija. Patirtis liudija, kad tai, kokius žmones aplink save buri, matai, yra tavo vidinės būsenos išraiška.

Šiuo metu jaučiuosi dėkinga ir džiaugiuosi žmonėmis, kurie mane supa. Čia gyvena įdomių, kūrybingų žmonių, kuriuos galiu vadinti savo draugais. Abipus sklypą juosiančios upės gyvena nuostabūs kaimynai, ne kartą ištiesę mums pagalbos ranką. Vis dar maloniai nustembu naujomis pažintimis su vietos gyventojais. Šiuo metu mano mintys apie kraštiečius yra tik pozityvios.

– Kokia veikla užsiimate?

– Teikiu psichologines konsultacijas, vedu mokymus ir seminarus. Mokausi Vilniaus geštalto universitete.

– Papasakokite apie šeimą

– Mano šeima – tai vyras Paulius ir du mūsų pumpurai – dukra ir sūnus. Mėgstam aktyvų poilsį – įvairius žygius, pasižvalgyti po Lietuvą, aplankyti svečią šalį, išmokti naują vieną kitą žodį, pakilti į kalną, nusileisti į tarpeklį… Smagu drauge skaityti knygas arba klausytis pasakojimų apie tai, kas perskaityta. Šeimos pomėgis – pirties malonumai. Kai kurie pomėgiai kinta drauge su augančiais vaikais. Lego bokštų statybas pakeitė kortų žaidimai ir origami. Dainavimo drauge džiaugsmai išblėso, atsiranda vis daugiau įdomių stalo ir lauko žaidimų. Malonus pomėgis – dalintis patirtimi ir mokytis vieniems iš kitų. Šiemet mūsų penkiametė po stovyklos mudu su vyru išmokė vyti virveles ir siūti viduramžių stiliaus krepšelius. O šią savaitę sūnus moko nardymo triukų. Džiugina kiekviena veikla, į kurią nuoširdžiai įsijungi.

– Prieš keletą metų „Širvis“ spausdino jūsų šeimos įspūdžius iš kelionės po Ameriką. Buvo labai įdomu skaityti. Ar ketinate tokią avantiūrą pakartoti?

– Tokios tikrai ne. Pakartoti nebepavyktų net ir labai norint. Bet kažką naujo gal ir sugalvosim. Į trumpesnes keliones mes išsiruošiam periodiškai, bent kartą per metus.

– Gal planuojate kažką ypatingo?

– Labiau svajojam, nei planuojam, – šypsosi pašnekovė.

– Paskutinė, labiausiai įsiminusi kelionės patirtis?

– Šiuo metu šypseną kelia balandžio mėnesio nuotykis. Lipom į kalną Alpėse, netoli Insbruko. Su Pauliumi pasirinkom įdomiausią (o tai reiškia – stačiausią) taką, todėl kopėm pasilenkę arba tiesiog keturiomis. Viršuje matėsi keltuvų ir gondolų kėlimo aikštelės. Sniego daugėjo, o keltuvų aikštelė artėjo labai lėtai. Galų gale sušlapę ir suplukę ją pasiekėm ir pamatėm, kad ji nebeveikianti. Apie nuotaiką turbūt nebeverta pasakoti, patys suprantate. Aptarėm tolimesnį kelią ir pasisukom eiti. Tada pasigirdo balsas: „Gal jus pavėžėti?“ Nustebę atsisukom. Nuotykis baigėsi labai laimingai. Šaunusis austrų slidininkas nugabeno mus į veikiančią aikštelę. Leidžiantis gondola žemyn stebėjom ir gyvai aptarinėjom mūsų įveiktą kelią. Niekada nežinai, kas kelionėje gali nutikti, – šypsodamasi baigia pasakojimą Kristina.

–Turėdama progą pakalbinti psichologę, negaliu nepaklausti: ką daryti, kad visiems būtų gera Širvintose gyventi?

– Nesu tikra, ar kada nors būna taip, kad visiems būtų gera (šypsosi).

Kalbant rimčiau, norėtųsi palinkėti kiekvienam pačiam susirasti tą gero gyvenimo Širvintose receptą. Galbūt reikėtų mažiau dairytis į aplinkinius, o daugiau džiaugtis kasdieniais dalykais, gerinti savo įvaizdį. Galbūt verta sumažinti lūkesčius kitiems ir paklausti savęs: ką aš šiuo metu galiu padaryti, kad pasijausčiau laimingesnis, saugesnis.

Nevenkim aplankyti kaimynės, išklausyti, pasikalbėti apie savo džiaugsmus ir rūpesčius, pasidalinti abejonėmis.

Ir nepamirškim nuoširdžiai dėkoti. Dėkingi žmonės jaučiasi laimingesni – tai skelbia mokslas ir liudija asmeninė patirtis.

– Ačiū Jums už įdomų pokalbį ir sėkmės tiek profesinėje veikloje, tiek įgyvendinant gyvenimo planus ir svajones.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*