Pasidalink per Facebook!

Artėjant gražiausioms metų šventėms – Velykoms, pakalbinau kunigą Adamą Adukowskį pasidalinti mintimis apie Kristaus prisikėlimo šventę, kaip ji švenčiama gimtojoje Lenkijoje, paprašiau papasakoti apie savo gimtąjį kraštą.

– Gerbiamas kunige Adamai, atvykote į mūsų kraštą iš Seinų. Gal galėtumėte papasakoti apie savo kraštą, istorinius vingius.

– Mano miesto, Seinų (Sejny – lenkų k.), kilmę patvirtinantis dokumentas yra 1522 m. gruodžio 22 d. karaliaus Žygimanto I laiškas. Be to, šis miestas buvo paaukotas dominikonams. O viskas prasidėjo, anot pasakojimų, nuo septynioliktojo amžiaus pradžioje šiose vietose gyvenusio labai turtingo žmogaus Jerzy Grodzinski. Žmogus turtingas, tikintis, tačiau vienišas – turtų nėra kam palikti. Svarstė turtuolis, kaip naudingai galėtų panaudoti tai, ką užgyveno. Jam buvo gaila tautos ir dvasinio palikimo, todėl ieškojo vienuolių. Kartą susapnavo baltai aprengtą vienuolį, kurio nėra matęs. Vėliau sužinojo, kad tokių esama Vilniuje.

XVII a. Seinams buvo pokyčių amžius. Fundatorius Jerzy Grodzinski 1602 m. gegužės 16 d. testamentu savo turtus po mirties patikėjo dominikonams iš Vilniaus. Tad 1603 m. birželio 12 d. mirus fundatoriui, dominikonai tapo teisėtais miesto valdytojais.

Užvirė darbas nė kiek ne prastesnis nei šiomis dienomis: vietos parinkimas, brėžinių, projektų sudarymas, architektų, medžiagų, statybininkų paieška. 1610 metais prasidėjo bazilikos statybos darbai, kurie po devynerių metų, 1619 m., buvo baigti ir bazilika atvėrė duris tikintiesiems. Dominikonai, rūpinęsi ir vadovavę statybos darbams, taip ir liko, įsikūrė naujajame vienuolyne (dominikonai Seinuose buvo 200 m. 1602–1804).

Vietinė (dominikonų) valdžia tam, kad būtų judresnis, veiklesnis miestelio gyvenimas, į jį pakvietė žydus. Jiems padėjo pastatyti sinagogą. Greitu laiku žydų miestelyje buvo daugiau nei vietinių gyventojų.

Laikui bėgant, miestas plėtėsi, suklestėjo, gyventojų daugėjo. Vienuolynas priklausė Vilniaus diecezijai. Nuo 1818 iki 1925 metų čia buvo Seinų diecezija.

Didžiausia Seinų bazilikos vertė yra Marijos atsiverianti skulptūra. Ji atveriama tik kartą per metus. Atidarius Marijos skulptūrą, galima pamatyti šventąją Trejybę. Tokių Marijos skulptūrų pasaulyje esama tik šešių, penkios iš jų saugomos muziejuose. Šios skulptūros atsiradimas bazilikoje taip pat stebuklingas. Pasakojama tokia legenda: ponas Jerzy Grodzinski, pamatęs šią skulptūrą, buvo sužavėtas ir nutarė žūtbūt ją įsigyti. Be didelių derybų gana pigiai nusipirko patikusią skulptūrą. Tačiau, būdamas sąžiningas žmogus, apsigalvojo, kad pirkinys yra daug vertingesnis nei jis sumokėjo ir nusprendė pardavėjui dar primokėti. O tada pardavėjas pareikalavo sumokėti už ją auksu tiek, kiek ji sveria. Susimąstė ponas Jerzy, skulptūra sunkoka, nemažai reikės primokėti, tačiau ką beveiksi – patinka daiktas, reikia mokėti, kiek pareikalauta. O sveriant skulptūra labai palengvėjo, todėl sąžiningas pirkėjas ne tik neprimokėjo, bet ir gavo grąžos iš pirmojo mokesčio. Tad nuo anų laikų iki šiol bazilikoje esanti Marijos skulptūra kviečia tikinčiuosius maldai už jos sūnų, ji yra Seinų krašto globėja.

Kaip mena istorija, Seinų kraštas nuolat kentėdavo nuo kryžiuočių antpuolių, vietiniai gyventojai buvo beveik išnaikinti, tik po kurio laiko šiose vietose apsigyveno lenkai ir lietuviai. O ir dvidešimtasis amžius nebuvo ramus: per Pirmąjį pasaulinį karą šį kraštą ne kartą siaubė vokiečiai; ne mažiau Seinai nukentėjo ir Antrojo pasaulinio karo metu. Pasikeitus valstybinėms sienoms, Seinai tapo Lenkijos dalimi. Tuo metu čia gyvenę lietuviai girdėjo, kad Lietuvos ūkininkai tremiami į Sibirą. Tad dauguma Lenkijos lietuvių iš reikalo tapdavo „lenkais“ ir likdavo gyventi savo gimtinėje. Vadovaujantis tokiais duomenimis, šio krašto bažnyčiose buvo nutrauktas šv. Mišių aukojimas lietuvių kalba. Žinoma, dabar visai kita tvarka, – džiaugiasi kunigas Adamas. – Žagarių bažnyčioje (Žagarių k., Seinų apskrityje) šv. Mišios laikomos tik lietuvių kalba. Seinuose, Punske šv. Mišios nustatytomis valandomis vyksta lenkų ir lietuvių kalbomis.

Gerbiama šio krašto istorija, su vietine valdžia tampriai bendradarbiauja Lietuvos konsulatas. Lietuvių bendruomenė stengiasi palaikyti lietuvybę, laikosi savo tradicijų, papročių. Rengiamos tautinės šventės, ekskursijos.

Prie Seinų bazilikos iškilo paminklas savo laiku dirbusiam ir čia palaidotam vyskupui Antanui Baranauskui.

Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas ypatingai palaiko bendravimą ir bendradarbiavimą tarp lietuvių ir vietinių bendruomenių. Gera patirtis, kai paskiriami Lietuvos kunigai į lietuviškas parapijas dirbti, kad suteiktų dvasinį palaikymą, išgirstų gerą žodį, maloniai pabendrautų su vietiniais lietuviais.

Mane vyskupas į Širvintas atsiuntė tam, kad patobulinčiau lietuvių kalbą. Seinuose ir jų apylinkėse gyvenančios mišrios šeimos yra tartum lieptas tarp lenkų ir lietuvių. Aš taip pat jaučiuosi esąs tiltas tarp šių tautų. Tiesą sakant, net nežinau, kas labiau esu – lietuvis ar lenkas. Myliu ir gerbiu abi tautas, noriu ir mokausi laisvai kalbėti lietuviškai. Abi tautas jungia bendra tikyba. Reikia daugiau meilės ir supratimo tarp mūsų, juk ir Žečpospolita buvo stipri, kai abi tautos gyveno vieningai.

Dauguma vaikų iš mišrių šeimų papildomai gali mokytis lietuvių kalbos. Nesutarimų kalbinių pagrindu tikrai nėra. Vietiniai gyventojai tarpusavyje gerai sugyvena, draugiškai bendrauja. Ypač tai pasireiškia didžiųjų metinių švenčių metu.

– Prašau papasakokite, kaip vaiko akimis atrodydavo priešvelykinis laikas, pačios Velykos.

– Velykų įžanga – septynias savaites trunkanti gavėnia. Tai ramybės, susimąstymo laikas. Laikas atlikti sąžinės sąskaitas. Rekolekcijos trukdavo tris dienas. Tada mokyklose nevykdavo pamokos, moksleiviai pasirinktinai kurią dieną galėjo eiti išpažinties. Padėti išklausyti išpažinčių atvažiuodavo kitų parapijų kunigai. Seinų parapijos gyvenime aktyviai dalyvavęs jaunimas ir gyventojai pastatydavo prieš Velykas vaidinimą apie Kristaus kančią ir Prisikėlimą. O kartą Elko vyskupijoje buvo parodytas šis vaidinimas, kuriame dalyvavo net 200 artistų. Kiek žinau, ir dabar Gižycko mieste rengiami tokie vaidinimai.

Prieš Velykas dar yra graži šventė – Verbos. Verbomis nešini tikintieji eidavo į bažnyčią. Po šv. Mišių jaunimas rinkdavo gražiausias, ilgiausias verbas. Kiekvienas norėjo pirmauti, todėl atskiri kaimai sudėdavo daug meilės, sumanumo, kad jų verba būtų pripažinta gražiausia. Pinamos buvo net iki dešimties metrų ilgio, o tada tikintieji kaip piligrimai iš kaimo iki bažnyčios nešdavo verbą. Dabar, kiek žinau, nupinta ilgiausia verba 39,40 metro ilgio. Šios verbos autorius – Zbigniew Urbanski. Apskritai didžiausios verbos konkursai organizuojami jau nuo 1958 metų. Po Verbų šv. Mišių rengiamas verbų konkursas, kurio metu išrenkama gražiausia, ilgiausia metų verba. Tai vyksta tik kai kuriose Lenkijos parapijose.

Didžiąją savaitę miesto gatvėmis minia žmonių eidavo keturiolikos sustojimų Kryžiaus kelią paskui nešamą didelį kryžių. Nustatytose stotelėse kryžius buvo pastatomas ir skaitomi stočių skaitiniai. Nuo vienos stotelės iki kitos kryžių nešė vis kita vyrų grupė: gydytojai, gaisrininkai, mokytojai, kunigai, tėvai, moksleiviai, policininkai ir kt.

Šiuo metu daug žmonių dalyvauja ekstremaliame Kryžiaus kelyje. Kryžiaus kelias prasideda po vakarinių šv. Mišių. Žmonės susikaupę, su apmąstymais, pagal žemėlapius eina 40 km Kryžiaus keliu per visą naktį. Kitą rytą kelią baigia šv. Mišių auka.

Velykų tridienio šaknys glūdi Jeruzalės Bažnyčios liturgijoje. Žmonės, gyvenę ten, kur įvyko Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas, norėjo išgyventi kiekvieną įvykį. Velykų tridienis prasideda Didžiojo ketvirtadienio vakare, Paskutinės vakarienės šv. Mišiomis, pasiekia viršūnę Velyknaktį ir baigiasi Velykų sekmadienio vakarine malda.

Didysis ketvirtadienis priklauso dviem liturginiams laikotarpiams: iki Vakarinės maldos tęsiasi gavėnia, o Paskutinės vakarienės šv. Mišiomis prasideda Velykų tridienis. Didįjį ketvirtadienį Seinų bažnyčioje buvo paruošiamas Kristaus kapas ir kalėjimas. Altoriuje atidengiama monstrancija net iki sekmadienio. Naktį iš ketvirtadienio į penktadienį (šeštadienį iki sekmadienio) Kristus praleido kalėjime, prie Kristaus kapo paruošto kalėjimo budėdavo gaisrininkai. Po skaitinių ir pamokslo vyksta kojų mazgojimas. Giedant Garbės himną, skambinama bažnyčios varpais, jį baigus, varpai nutyla iki Velyknakčio. Daugelyje vietų negrojama net vargonais. Didįjį ketvirtadienį šv. Mišių metu suteikiami du sakramentai: eucharistijos ir kunigystės. Katedroje aukojamos šv. Mišios, šventinami aliejai krikštui, katechumenams, ligoniams. Šie aliejai naudojami ištisus metus. Po baigiamosios šv. Mišių maldos Švenčiausias Sakramentas, paliktas Didžiojo penktadienio pamaldoms, per iškilmingą procesiją išnešamas į šoninį altorių ar koplyčią. Po to nudengiamas altorius.

Didįjį penktadienį, vienintelį kartą per metus, šv. Mišios neaukojamos. Liūdna diena, Kristaus mirties diena, Kristaus mirtis už mus. Tai visuomet buvo liūdesio ir pasninko diena. Egerija aprašo Didžiojo penktadienio apeigas Jeruzalėje: ryte krikščionys susirinkdavo prie Golgotos kalno pagarbinti Kristaus Kryžių, o po pietų rinkdavosi Žodžio liturgijai, kurios metu skaitomas kančios aprašymas. Jeruzalės Didžiosios savaitės liturgija tapo pavyzdžiu ir Vakarų Bažnyčios liturgijai. Didžiojo penktadienio pamaldas tradiciškai sudaro trys dalys: Žodžio liturgija, Kryžiaus garbinimas ir Komunija.

Didįjį šeštadienį, nuo pat ryto iki vakaro, būdavo atidaryta bažnyčia: pašventinamas tikinčiųjų atneštas maistas ir meldžiamasi prie Kristaus kapo, laukiant prisikėlimo. Tą dieną vyksta pačios iškilmingiausios šv. Mišios. Didįjį šeštadienį prisimename Jėzaus atilsį kape ir Jo nužengimą į pragarus, kur Jis slėpiningai susitiko su visais Jo laukiančiais, kad atvertų dangaus vartus, kaip moko apaštalas Petras (1PT3,19–20;4,6). Tai rimties ir laukimo diena.

Vakare, saulei nusileidus, šventoriuje kuriamas laužas – paschalas – pagrindinis šv. Velykų simbolis, reiškiantis šviesos pergalę prieš tamsą, Didįjį prisikėlimo džiaugsmą, skaitoma išganymo istorija, šventinamas vanduo.

Velyknakčio slėpinys – perėjimas iš mirties į prisikėlimo slėpinį. Šią ypatingai iškilmingą naktį, kuri yra liturginių metų viršūnė, švenčiama ir Kristaus mirtis, ir Jo prisikėlimas. Ši naktis yra išganymo slėpinio ašis, centras; todėl ir Velykų sekmadienis skaičiuojamas dviem būdais: kaip trečioji šv. Velykų tridienio diena ir pirmoji penkiasdešimt dienų trunkančio Velykų laiko diena. Todėl Velykų slėpinys yra tuo pat metu Kristaus – galvos, ir Bažnyčios – Jo kūno – slėpinys. Velykų Vigilijoje Kristus ypatingu būdu teikia Bažnyčiai išganingą savo mirties ir prisikėlimo galią.

Ankstyvą sekmadienio rytą miestas atgydavo it vidurdienį, žmonės, gaudžiant varpams, skubėdavo į bažnyčią. Šeštą valandą ryte iškilminga procesija su baldakimu, pakylėtai giedantis choras, baltai pasipuošusios, Pirmajai Komunijai pasiruošusios mergaitės, barstančios gėles – nepamirštamas vaizdas. Iškilmingos, džiaugsmingos šv. Mišios – Aleliuja! Kristus prisikėlė!

Pirmadienis džiaugsmo, linksmybių, išdaigų, svečiavimosi diena. Pilstymosi vandeniu diena. Ko tik neprigalvodavo tą dieną. Nespėdavai nueiti iki bažnyčios, tekdavo grįžti namo persirengti – kiaurai perpiltas vandeniu.

Tokios šv. Velykos iš vaikystės liko mano atmintyje. Ne kažkas pasikeitė ir dabartiniu laiku. Gaila, kad, antrus metus gyvendamas Širvintose, negaliu pamatyti, kaip čia švenčiamos šv. Velykos. Vos atvykus, prasidėjo karantinas, taip iki šiol ir tęsiasi.

Esu labai dėkingas nuoširdiems Širvintų, Bagaslaviškio, Krikštėnų parapijų tikintiesiems, už palaikymą, bendravimą, gražų priėmimą. Esu iš dzūkiškai kalbančios aplinkos, todėl jaudinausi, kad ne taip perskaitysiu reikiamą tekstą, labai noriu išmokti literatūrinės lietuvių kalbos. Nuoširdžiai dėkingas dekanui Leonui Klimui už supratimą, pagalbą ir kantrybę. Tariu ačiū kunigams Mariui Talučiui ir sesutėms iš Kernavės, Vidui Bernardui Sajetai, Krikštėnų sesutėms už patarimus, pamokymus. Jaučiu Kaišiadorių vyskupo Jono Ivanausko tėvišką rūpestį, nuolat klausia, ar ko netrūksta, kuo galima padėti. Gal per drąsiai pasakysiu, tačiau šioje parapijoje jaučiuosi kaip namie.

Prasideda naujas laikas, labai nelengvas laikas. Reikia pastiprinimo. Šie metai yra šv. Juozapo – šeimos globėjo metai. Linkiu dvasinių dovanų, šv. Marijos globos parapijos šeimoms, kad prisikėlęs Kristus suteiktų sveikatos visiems, palaimintų ir suteiktų reikiamų malonių už tarnystę gydytojams, policijos pareigūnams. Visiems šių gražių švenčių išvakarėse linkiu sveikatos, meilės, vilties ir tikėjimo. Aleliuja!

– Nuoširdžiai Jums dėkoju už skirtą laiką ir dvasinį pokalbį. Telaimina Dievas Jūsų pasirinktą dvasingą kelią. Džiaugsmingų Jums šv. Velykų!

Kunigą Adamą Adukowskį kalbino Valda Patinskienė.

Artėjant gražiausioms metų šventėms – Velykoms, pakalbinau kunigą Adamą Adukowskį pasidalinti mintimis apie Kristaus prisikėlimo šventę, kaip ji švenčiama gimtojoje Lenkijoje, paprašiau papasakoti apie savo gimtąjį kraštą. – Gerbiamas kunige...