Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  sausio 25 d. laikraščio „Širvis“ 4-ame šių metų numeryje.

Širvintų viešoji biblioteka sausio 19-osios popietę pakvietė į pirmosios šiemet organizuotos parodos atidarymą. Joje savo darbus eksponuoja rajono Neįgaliųjų draugijos nariai. Akį traukia siuvinėti paveikslai, nėriniai, mezginiai, dekupažo technika atlikti darbai. Vienų darbų autoriai įvardinti, kiti bevelijo likti anonimais.

Į atidarymą sugužėjo nemažas būrys žmonių. Parodą pristatė Almutė Kanapienienė. Ji pasidžiaugė gražia iniciatyva, pabrėžė kūrybos reikšmę vienijant žmones. Pasak jos, ypatingo lankytojų dėmesio sulaukia siuvinėti paveikslai. Žmonės klausia, kokia technika jie yra nupiešti, nesupranta, kad tai siuvinėti darbai. Neįgaliųjų draugijos pirmininkė Stanislava Maslinskienė trumpai papasakojo apie jos veiklą, apie rankdarbių mylėtojas, kurių dėka ir gimė šis sumanymas. Ji pasidžiaugė, kad draugijos nariai yra talentingi, gabūs ir kūrybingi. Susirinkusiems geros nuotaikos dozę dovanojo draugijos ansamblis „Viltis“, jų dainos nepaliko abejingų. Bibliotekos projektų vadovė Dalia Taparauskienė parodos autores apdovanojo gėlėmis ir atminimo dovanėlėmis. Po atidarymo niekas neskubėjo skirstytis, nes neįgaliųjų draugijos moterys pasirodė esančios ne tik rankdarbių kūrėjos, bet ir gardžių sausainių kepėjos, pakvietusios prie arbatos puodelio. O aš pakalbinau darbų autores, kaip sakė jos pačios – mokytoją ir mokinę – Aldoną Petkevičiūtę ir Neringą Liesienę.

– Gerbiamoji Aldona, širvintiškiams Jūsų pristatyti tikrai nereikia. Daug metų dirbote bibliotekoje. Rankdarbių mėgėjai ne kartą Jūsų megztus ir nertus šedevrus matė parodose ir mugėse. Šioje parodoje irgi galime grožėtis Jūsų nertomis staltiesėmis ir staltiesėlėmis. Kada pradėjote kurti?

– Jaunystėje teko ilgus mėnesius praleisti ligoninėje. Tenykščiai gydytojai vis ragino negulėti akis į lubas įsmeigus, pradėti kokią nors prasmingą veiklą. Pabandžiau ir užsikabinau visam gyvenimui. Įsitikinau, kad toks darbas ramina, gerina nuotaiką. Visą gyvenimą savo laisvalaikį skyriau knygoms ir rankdarbiams. Mano manymu, jei namuose nėra knygų ir dailių staltiesių ir staltiesėlių, namams kažko trūksta. Mano artimieji ir draugai turbūt nustebtų iš manęs dovanų gavę ne mano pačios kurtą darbą. Pastebėjau, kad gražūs daiktai tarsi drausmina žmones. Štai atvažiuoja giminės su mažais vaikučiais, atrodytų viskas bus nutraukta, numesta, suplėšyta. Nieko panašaus – mažieji pasižiūri, pasigroži ir nieko nejudindami eina savais keliais.

– Draugijos pirmininkė S. Maslinskienė pasakojo apie rankdarbių mėgėjų veiklą ir Jūsų indėlį, esate būrelio vadovė, savanorė. Kada susibūrė Jūsų kompanija?

– Prieš metus. Tai vyko pirmininkės iniciatyva. Ji pati gražiai mezga, parodoje yra keletas jos darbų, tik viešintis ji nepanoro. Mūsų žmonės pernelyg kuklūs, gal baiminasi kritikos. Vieni darbus teikė anonimiškai, kiti visai neteikė. Rankdarbių būrelio veikloje dalyvauja nemažai moterų: Veronika Masiukienė, Elena Surgelienė, Nijolė Norinkevičienė, Vanda Paulauskienė, Aldona Smailienė ir kitos. Susirenkame, gražiai pavakarojame, pasidaliname idėjomis. Smagu. Kompanija mūsų nemaža, o parodoje prisistatome tik trise: aš, Neringa Liesienė ir Sigita Liucija Jankovskienė, kuri dėl užklupusios ligos šiandien negalėjo dalyvauti. Neringa jauniausia mūsų kompanijoje. Ji labai smalsi, žingeidi, nuolat ieško naujovių. Galiu vadinti ją savo mokine, tiek mudviejų kartu prasėdėta, tartasi, diskutuota.

– Kam gimė sumanymas organizuoti parodą?

– Idėja gimė pačioms būrelio narėms. Džiaugiamės, kad biblioteka mus mielai įsileido, tikiuosi, tai ne paskutinė paroda, mes dar turėsime, ką parodyti.

Neringa Liesienė irgi džiaugiasi sutikusi mokytoją ir patarėją Aldoną. Ji pasakoja, kad pati rankdarbiais susidomėjo prieš septynerius metus ir šiandien be jų gyvenimo nebeįsivaizduoja. Trejus metus ji domėjosi rankdarbių paslaptimis Vilniuje, neįgaliesiems skirtoje mokykloje. Tenykštės mokytojos ją vadino geriausia mokine, o jos megztas skraistes ne viena jų įsigijo.

Neringa pasakoja, kad jos gyvenimas niekada nebuvo lengvas. Nuo septynerių metų prasidėjo sveikatos problemos. Šiandien gal būtų gavusi efektyvesnę pagalbą ir sveikatos būklė būtų geresnė. Bet yra kaip yra: išgyventa begalė operacijų, ne viena dar laukia ateityje. Ji didžiuojasi keturiolikmečiu sūnumi Dovydu, deja, jis auga pas močiutę – Neringos mamą. „Anksčiau negalėjau jo pati auginti dėl prastos sveikatos, nuolatinių operacijų ir ligoninių. Šiandien būti kartu su juo nėra sąlygų,“ – pasakoja moteris. Neringa glaudžiasi socialiniame būste be patogumų, mažyčiame. Ėjo prašyti geresnio, bet išgirdo, kad turinti džiaugtis tuo, ką turi ir neieškoti, ko nepametusi.

„Rankdarbiai man tarsi raminanti terapija, – sako N. Liesienė. – Anksčiau tik megzdavau, o dabar esu labai įsitraukusi į siuvinėjimą. Vieną kitą darbelį pavyksta ir parduoti, tai ir priedas prie kuklios neįgalumo pensijos.“

Parodoje Neringa eksponuoja ir mezginius, ir siuvinėtus paveikslėlius. Štai siuvinėtas mėlynsparnis drugelis: rodos, tuoj pakils ir nuskris. Į kurį bepažiūrėsi, visi darbai alsuoja gyvybe.

Moteris pasidžiaugia, kad turi draugą, kurį išmokė megzti: kojines puikiai mezga ir liemenę sau nusimezgė. Mezgimo versliukas gal taps šeimyniniu?

Almutė Kanapienienė atidarydama parodą, sakė: „Be meilės nebus kūrybos. Kiek mes galime mylėti, tiek ir galime kurti“. Atrodo, parodos dalyvių širdyse meilės tikrai netrūksta. O tai reiškia, kad ir kūrybiškumo versmė neišseks, sulauksime dar daug naujų darbų.

Straipsnis buvo išspausdintas  sausio 25 d. laikraščio „Širvis“ 4-ame šių metų numeryje. Širvintų viešoji biblioteka sausio 19-osios popietę pakvietė į pirmosios šiemet organizuotos parodos atidarymą. Joje savo darbus eksponuoja rajono Neįgaliųjų...