Naujausios žinios

Labai svarbu, kai darbas yra mėgstamas

Straipsnis buvo išspausdintas liepos 4 d. laikraščio „Širvis“ 26-ame šių metų numeryje.

Širvintiškės Ramunės Šimienės stažas dar nelabai solidus, čia ji gyvena penkerius metus. Bet tiek laiko pakako susirasti draugų, gauti mėgstamą darbą ir pamilti mūsų miestą. Šiandieną Ramunė pasakoja savąją atvykimo į Širvintas istoriją.

Ramunės tėtis buvo šiaulietis, o mama kilusi iš Moldovos, ten esančios nedidelės gagaūzų tautelės atstovė. Kaipgi susitiko žmonės iš tokių skirtingų kraštų?

„Mano dėdė, mamos brolis, Šiauliuose tarnavo kariuomenėje. Būtent jisai pirmas susipažino su mano tėčiu ir susidraugavo. Pasikvietė į svečius, o ten ir įvyko lemtingas susitikimas su mama, – pasakoja Ramunė. – Kurį laiką jaunuoliai susirašinėjo, kol nutarė: gana laiškų, laikas kurti šeimą.“ Tėtis vėl vyko į Moldovą, ten atšoko vestuves ir jauna šeima atvyko į Šiaulius.

Atrodo, viskas klostėsi puikiai. Gimė Ramunė, džiaugsmo šeimoje dar padaugėjo, atrodė, visada taip bus. Deja, laimė truko neilgai. Kai mergaitei buvo vos aštuoneri, tėtis mirė. Mama nusprendė grįžti į gimtinę, arčiau šeimos.

„Man buvo baisus šokas, – dabar jau su šypsena prisimena Ramunė. – Viskas apsivertė aukštyn kojomis. Šiauliuose aš buvau princesė, išlepinta vienturtėlė, miesto vaikas. Dabar teko apsigyventi kaime, didžiulėje šeimoje. Mama kilusi iš vienuolikos vaikų šeimos, jos jauniausia sesuo buvo vos trejetą metų už mane vyresnė. Aš tapau tarsi dvyliktuoju vaiku šeimoje. Pykau ant viso pasaulio, prisiekiau, kad nekalbėsiu rusiškai, nesimokysiu jų kalbos, nedarysiu nieko, kas liepiama. Žinoma, tas vaikiškas maištas turėjo baigtis, reikėjo apsiprasti ir gyventi didelėje senelių šeimoje. Atsimenu, kad dar ilgai nesupratau, ką reiškia dalintis su kitais viskuo, juk vienturtei iki šiol tokių klausimų nekildavo. Ir maistas ten visiškai kitoks, irgi sunkiai pratinausi prie jo. Tvirtai pasižadėjau: kai užaugsiu, būtinai grįšiu į Lietuvą, Moldovoje negyvensiu.“

Jautriai mergaitei patiko gyvūnai, su jais ji rasdavo ramybę. Teko paragauti įvairių žemės ūkio darbų, bet labiausiai Ramunei patiko prižiūrėti gyvulius. Ir dabar ji atsimena, kaip kaimynas, auginęs avių bandą, mergaitei padovanodavo našlaičiais likusius ėriukus ir ji girdydavo juos iš buteliuko, prižiūrėdavo ir užaugindavo. Teko ir karves ganyti. Ten vienoje bandoje keli kaimynai paeiliui ganydavo savo karves. Ganyklos buvo nearti, tekdavo ilgus atstumus nukeliauti. Įstrigo atmintin tenykštis paprotys katinams nukirsti uodegas – tiesiog šiaip, dėl gražumo. Tai mergaitei atrodė baisu ir nereikalinga.

Baigusi devynias mokyklos klases, Ramunė stojo į koledžą (pasak jos, tai atitiktų mūsų profesinę mokyklą) mokytis dailės. Studijuodama Kišiniove, ji susipažino su vietos lietuvių bendruomenės nariais, sulaukė iš jų įvairiapusės pagalbos. Visus stebino jos lietuvių kalbos žinios – per tiek metų mergaitė neužmiršo gimtosios kalbos.

Baigusi studijas ir tapusi dailės bei braižybos mokytoja, dvidešimtmetė mergina grįžo į Šiaulius, pas čia gyvenančią tetą. Svajojo apie studijas Dailės akademijoje, bet tam buvo įvairių kliūčių, žinoma, ir finansinių. Įstojo į Šiaulių universitetą, jį sėkmingai baigė. Ir čia pasitaikė įvairių situacijų. „Tamsus miškas“ buvo Lietuvos istorija, lietuvių kalbos kultūrta, kai kurios kitos disciplinos. Bet stropi studentė susidorojo su viskuo. Su drauge nuvažiavo į Vilnių, į Dailės akademiją tiesiog pasmalsauti, o baigėsi tuo, kad dar kartą stojo mokytis.

„Dailės akademija man davė be galo daug, – tvirtina Ramunė. – Lemtingas buvo susitikimas su dėstytoju Raimondu Antanu Miknevičiumi. Tai buvo tiesiog vaikščiojanti enciklopedija, jis daug visko žinojo ir mokėjo. Mane labai domino senosios tapybos technologijos. Šio dėstytojo dėka aš išmokau jomis naudotis. Studijų metu turėjau daug progų pakeliauti, mes jomis noriai naudojomės. Kuba, Peru – štai tokios egzotiškos šalis aplankiau. Studentavimo metus visada smagu prisiminti.“

– O kaipgi gyvenimo planuose atsirado Širvintos?

– Vilniuje gyvenome vieno kambario bute, penktame aukšte. Gimus vyresniajam sūnui Emanueliui, norėjosi daugiau erdvės, gamtos, gryno oro. Ieškojom vietos, nelabai nutolusios nuo Vilniaus, bet ramesnės ir švaresnės. Širvintos iš karto prilipo, labai patiko čia tvyranti ramybė, žaluma. O jaunėlis Mykolas čia ir gimė, jis jau tikras širvintiškis, – juokiasi Ramunė.

– Kaip sekėsi čia įsikurti, apsiprasti?

– Gana greitai susipažinau su asociacijos „Šeimų bendrystė“ nariais, labai patiko jų veikla. Džiaugiuosi, kad per penketą gyvenimo Širvintose metų susidarė draugų, visada pasiruošusių padėti ir paremti, ratas. Daug visokeriopos pagalbos esu sulaukusi iš Agotos Visockienės, Andželikos Bagočiūnienės ir daugelio kitų.

Ramunė Šimienė džiaugiasi, kad turi daug veiklos. Ji „Tėkmės“ mokykloje moko dailės, taip pat rajono mokyklose dirba su keramikos būreliais. Kartą per savaitę moko dailės vaikučius, o taip pat ir suaugusius. Moteris patenkinta, kad šiuo metu turi patalpas, kuriose jai su vaikais gera gyventi, net užtenka erdvės jos dailės darbams. Ar ji, būdama taip užsiėmusi, randa laiko kūrybai?

– Išties, kūrybai laiko pritrūksta, – prisipažįsta Ramunė. – Bet jei šaus kokia geniali idėja (juokiasi), tai laiko tikrai atrasiu. Man nelabai patinka kažką daryti pagal užsakymą, o jei ateis originali mintis, teks rasti laiko ją paversti kūnu. Svarbiausia, kad darbas yra mėgstamas ir atitinkantis turimą išsilavinimą.

– Planų palikti Širvintas nekyla?

– Niekada nesakyk niekada, – šypteli dailininkė. – Šiauliuose turiu tetą, gali tekti važiuoti ten, jei prireiktų priežiūros. Bet kol kas išvykimo planų nėra. Mums čia patinka. Mano nuomone, čia gera gyventi visiems, bet ypač vaikams. Čia tvyro gera aura. Smagu, kad yra baseinas, pliažas, aplink graži gamta.

– Moldovoje apsilankote?

– Taip. Nors mamos jau nebėra, bet seneliai dar gyvi, o ir kitų giminaičių yra. Beje, plati mamos giminė išsibarsčiusi po visą pasaulį, tik spėk juos lankyti, – šypsosi Ramunė. – JAV, Izraelis, Portugalija, Rusija – tai dar ne visi taškai, kur įsikūrė mano giminės. Smagu turėti daug giminių.

Tenka baigti malonų pokalbį su Ramune Šimiene, nes Emanuelis ir Mykolas nekantrauja traukti į pliažą. Atsisveikinu linkėdama sėkmės kūryboje ir tolesnio jaukaus gyvavimo Širvintose.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*