Naujausios žinios

Laikas paieškoti racionalesnių sprendimų

Jonė Lieponė

Straipsnis buvo išspausdintas  kovo 22 d. laikraščio „Širvis“ 12-ame šių metų numeryje.

Iš šalies žiūrint, socialinė globa nuolat vystoma ir tobulėja. Žinoma, pavienių negatyvių atvejų visada rasime, bet iš esmės senyvo amžiaus žmonės tikrai nepaliekami be priežiūros. Nesvarbu, yra vaikų, ar ne, pajamos didelės, ar nelabai – kiekvienas senjoras gali tikėtis lankomosios priežiūros arba vietos globos namuose. Už valstybės lėšas, nes pensija toli gražu nepadengia gyvenimo globos namuose išlaidų, o mokestis už lankomąją priežiūrą irgi daugiau simbolinis. Neseniai pradėjo veikti nauja paslauga – integralioji priežiūra, kai žmogų lanko ne tik socialiniai darbuotojai, bet ir medikai. Teko skaityti, kad ir ligonių kasos daugiau lėšų skiria šeimos gydytojams už neįgalių pacientų priežiūrą. Vadinasi, žengiama į priekį. Bet kartais susidaro įspūdis, kad galima būtų kažką organizuoti kitaip, mažesnėmis sąnaudomis.

Ne kartą teko kalbėtis su socialinių darbuotojų padėjėjomis, lankančiomis senukus ir neįgalius asmenis, padedančiomis jiems buityje. Tiesa, gal jau neteisingai pavadinau, atrodo, dabar jos vadinamos lankomosios priežiūros darbuotojomis. Na, kaip liaudis sako, ta pati mergelė, tik kita suknelė. Visada galvojau, kad šios „socialinio darbo fronto eilinės“ dirba kompaktiškoje teritorijoje, t. y. viename kaime arba keliuose kaimyniniuose. Miestas – atskira teritorija. Pasirodo, ne visai taip. Žinoma, dalis dirba būtent šitaip, tačiau kitoms teritorija gali būti labai plati. Kaip tai atrodo? Sakykime, nuošaliame kaime atsirado vienintelis reikalingas globos asmuo. Likimo valiai jo nepaliksi, tad kažkam reikės jį lankyti, nukeliauti gal 20–30 km. Dviračiu, nes kitokių transporto priemonių šios moterys neturi. Žinoma, jei nori – važiuok savo transportu, bet to niekas nekompensuos, įstatyme nenumatyta. Tokių atvejų tikrai yra ne vienas.

Ar negalima būtų priežiūros organizuoti racionaliau, optimaliau? Atsimenu, pačioje socialinio darbo sistemos kūrimo pradžioje buvo tokia praktika: už asmens globą mokėdavo atitinkamą mokestį tam, kas gyvena arčiausiai ir sutinka rūpintis senjoru. Gal vertėtų tokią praktiką vėl atgaivinti? Ne, ne visą sistemą į praeitį grąžinti, tiesiog tokius pavienius atvejus spręsti. Tikrai atsirastų norinčių taip padidinti savo pajamas. Juk padėti buityje, nupirkti maisto ir vaistų specialių sugebėjimų nereikia. Taip, dabar lankomosios priežiūros darbuotojos nuolat mokosi, periodiškai išklauso paskaitų ciklą. O kas neleidžia mokytis ir tiems pavieniams globėjams? Įtraukime ir juos į sistemą, lai pasimoko. Kaip sakoma, ko išmoksi – ant pečių nenešiosi. Šiandien yra vienas globojamas senolis, ryt poryt gal ir dar atsiras, gal taip ir pastovią darbo vietą žmogus susikurs. Kam nuo to blogiau? Negi racionaliau siuntinėti darbuotoją iš rajono centro į tolimiausią pakraštį, negu paieškoti kitokios išeities?

Valdininkija tuoj puls aiškinti, kad to neleis įstatymai, negalima keisti nusistovėjusios tvarkos. Norint galima pakeisti daug ką. Nesakau, kad tokius keitimus lengva ranka gali daryti rajoninės grandies specialistai. Bet pasiūlyti visada galima, o gal ir ministerijos klerkams idėja patiks? Juk deklaruojama, kad svarbiausia – žmogus. Šiuo atveju taip pat. Ir nuo pakeistos sistemos jis tikrai nenukentės. Dažnai sakoma, kad nauja – tai pamiršta sena. Gal ir čia pravartu prisiminti senas „naujoves“. Racionalumo ir taupumo labui. Įsivaizduokime, kaip socialinė darbuotoja viduržiemį mina dviračiu iš Širvintų į Barskūnus ar Čiobiškį ir pripažinkime, kad kartais reikia paieškoti ir kitos išeities.

1 Comment on Laikas paieškoti racionalesnių sprendimų

  1. as uz. Pati galeciau aplankyti kokia senute, papipirkti gal kokios sriubos nunesti ar pakalbinti pusvalanduka. Bet nzn kaip tokius zones galima butu tikrinti ar jie nepasiima pinigu ir palieka senukus likimo valiai. juk tokiu naudos sekeju be atsakomybes jausmo tikrai gali atsirasti

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*