Pasidalink per Facebook!

Kai vienas žmogus suteikia sparnus svajonei ir ja „užkrečia“ bendraminčius, įvyksta kažkas nuostabaus. Tą jausmą, kai svajonė išsipildo, kai širdis prisipildo džiaugsmo, įkvėpimo, noro būti kartu ir auginti naujas svajones, apibūdinti sunku. Jį išduoda tankesnis širdies plakimas, nuolat galvoje atgimstantys prisiminimai, vaizdai, garsai, laime žibančios akys.

Tokios nuotaikos iš kelionės po Žemutinę Sileziją – nuostabią kalnuotą Lenkijos dalį ir koncerto įspūdingoje Ksionžo pilyje savaitgalį į gimtąsias Širvintas sugrįžo DERMĖS choras.

Kaip viskas prasidėjo? Ogi labai šiuolaikiškai. Svajonė gimė mūsų choro valdybos pirmininkės Dalios Kunevičienės širdyje, „Facebook“ tinkle pamačius ištaigingas Ksionžo pilies ir joje vykstančių turiningų kultūrinių renginių nuotraukas. Pirmasis klausimas choro repeticijoje – ką manote, jei ir mes ten surengtume koncertą – atrodė tik retorinis. Tačiau daugelis atsakė taip. O tam, kad „taip“ taptų realybe, reiškė daugybę darbų: užmegzti kontaktą su Ksionžo pilies administracija, sutarti dėl koncerto, surasti kelionių organizatorių Lietuvoje, sudaryti maršrutą, suderinti daugybę kitų dalykų. Žinoma, tokia kelionė iššūkis ir choro vadovams – gerai apgalvoti koncerto repertuarą, paruošti choristus… Kaip pagal vardą ir dera DERMEI – viskas buvo suderinta, paruošiamieji darbai atlikti, iš anksto pasirūpinta netgi kelionės smulkmenomis.

Išvykstame iš Širvintų auštant, o pirmoji mūsų stotelė – Seinai – prasminga savo kultūriniais ir istoriniais ryšiais daugeliu aspektų. Čia aplankome vyskupo Antano Baranausko kapą, žvelgdami į altorių, pajuntame Vinco Mykolaičio Putino šešėlį. O prie mūsų choro prisijungusiam jaunam muzikantui Dailiui Kavalevskiui atlikus J. S. Bacho kūrinį vargonams „Tokata ir fuga d-moll“, ne tik sugaudžia jausmingi vargonai, bet kažkur aukštai tarsi suskamba ir Vinco Kudirkos varpas… Seinuose mus sutikęs kunigas Jaroslav Kalinovskij dovanoja choristams kelionės palaiminimą.

Pakylėti leidžiamės į ilgą kelią per visą Lenkiją – įveikiame per 900 km. Aplenkiame sostinę Varšuvą, o jau vakarop atvykstame į vieną ambicingiausių Lenkijos miestų, Žemutinės Silezijos sostinę – Vroclavą. Miestas žavi mus didingomis bažnyčiomis, dvasingumu alsuojančia gotika, tiltais, skulptūromis ir išskirtiniu miesto simboliu – nykštukais, kurių įvairiose senamiesčio vietose „pasislėpę“ apie 300!

Prieš svarbiausią mūsų kelionės tikslą – koncertą – dar pasižvalgome po Svidnico ir Walbrzycho miestelius, aplankome nuostabią katedrą bei unikalią medinę evangelikų-liuteronų Taikos bažnyčią, įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Prie bažnyčios įėjimo – stendai apie garsiausius Europos reformatus, tarp kurių gera pamatyti ir mums svarbią Kristijono Donelaičio pavardę. Tik, žinoma, visų mintys jau ten, kur tarp kalvų ir miškų, nuostabių terasinių sodų ant uolos stūkso trečia pagal dydį Lenkijoje Ksionžo pilis, tame krašte vadinama „Silezijos Perlu“.

Atvykę ir šiltai sutikti pilies valdytojo Matt‘o Mykytyšyn‘o, leidžiamės į ekskursiją. Pirmiausia – į pilies požemius, tunelius, vokiečių įrengtus II pasaulinio karo metais. Tylos minute pagerbiame čia mirusių koncentracijos stovyklos kalinių, kasusių tunelį, atminimą. Bandome įspėti didžiąsias istorines paslaptis, spėliojame, ar tikrai čia kažkur gali būti paslėptas traukinys su vokiečių užgrobtais lobiais. Pakilę aukštyn, grožimės Ksionžo viduramžių pilies senoviniu interjeru, kambariais, menėmis dekoruotomis baroko stiliumi. Klausomės intriguojančios paskutiniųjų pilies šeimininkų Hochbergų istorijos, paslapčių ir net surandame princesės Deizės antrininkę tarp DERMĖS moterų.

Na o tada repetuojame nuostabaus grožio salėje ir sulėtinę kvėpavimą laukiame koncerto.

„Iš širdies į širdį – Od serca do serca“ – koncertas Ksionžo pilyje buvo neįtikėtinas! Pilna salė žiūrovų, puiki akustika, nuoširdus sutikimas, jaudinantis atlikimas. Mūsų choro vadovų ypatingas jautrumas muzikai, gebėjimas nujausti, ko publikai reikia, Ksionžo pilyje sukėlė stiprų emocijų bangavimą… Sakraliniai lotyniški kūriniai „Confitemini Domino“, „Ave Maria“, „Gloria Patri“, juos papildę lietuviški „Esi, dangau“, „Ežerėliai“, „Skriski, skriski Lietuvėlėn!“, „Ne dėl žalio vyno“, „Lai skambės daina“. Koncerto pabaigoje atlikome lenkų kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos ir poeto Vladislavo Sirokomlės „Vakaro dainą“. Išmokti šį Lenkijoje mėgstamą kūrinį daugeliui lenkiškai nekalbančių choristų buvo tikras iššūkis, tačiau įveiktas jis tapo koncerto kulminacija, iki ašarų sujaudinusia gausiai susirinkusią publiką. „Vakaro daina“ Lenkijoje yra labai mylima ir populiari. Simboliška ir tai, kad tiek kompozitorius, tiek poetas daugelį metų gyveno ir dirbo Lietuvoje, o šiais metais minimas ir kompozitoriaus S. Moniuškos 200 metų jubiliejus.

Tai buvo nepakartojama. Gal todėl, kad patys gražiausi dalykai yra nepakartojami… Akimirkos laimė!
O į šį jaudinantį patyrimą mus atvedė meilė muzikai, meilė choro kaimynui, stovinčiam šalia… Kai mūsų akys tiesiog akimirksniu sugeria kiekvieną dirigentės mostą, kai kiekvienas įsiklauso į tą, kuris stovi šalia, viskas tarsi ištirpsta vienoje DERMĖJE.

Tos DERMĖS visko mačiusi Ksionžo pilyje susirinkusi publika klausėsi švytinčiais veidais. Ir tai nuostabu. Nes  supratome, kad galime nuvežti ir pristatyti savo krašto kultūrą daugiau nei už 900 kilometrų, kad ten mus priima kaip savus, supranta be žodžių. Mūsų skleidžiama muzika paliečia pačius atokiausius klausytojo sielos kampelius. Jie šypsosi, jų širdys atsiveria… Tą nepaprastą pojūtį tolimoje Ksionžo pilyje primins simbolinė DERMĖS dovana – lietuviškas ąžuoliukas, kurį įteikėme pilies administracijos darbuotojams Annai Zabskai ir Matt‘ui Mykytyšyn‘ui. Tikimės, kad medelis ras savo vietą senuosiuose soduose, o mes, galbūt ir mūsų vaikai, kada nors dar sugrįš jo aplankyti.

Dalindamiesi muzika, daina ir tuo bendrystės jausmu galime būti laimingi. Būtent todėl ir paskutinės dvi kelionės dienos po koncerto buvo nepaprastos – marga amžiumi, sveikata, patirtimi mūsų grupė įveikė 8 km. kalnų žygį! Dar daug gražių įspūdžių patyrėme „mažąja Praha“ vadinamame Klodzke. O grįždami namo ir sustoję Čenstakavoje, aplankėme „Jasna Gura“ vienuolyną ir jo įžymybę – Dievo Motinos ikoną, vadinamą Juodosios Madonos paveikslu. Tam, kad padėkotume aukščiausiajam, likimui ir savo artimui…

Iš Lenkijos grįžome laime žibančiomis akimis. Esame dėkingi Daliai Kunevičienei, visus uždegusiai šia idėja, choro vadovams, mus paruošusiems, organizavusiems kelionę, kaimynams iš Lenkijos, kurie mus taip šiltai priėmė ir klausėsi, Sonatai ir Albinui, nepabūgusiems mūsų žodžius išsakyti kaimynų kalba, kiekvienam dainavusiam, mūsų naujokams, šauniai įsiliejusiems į DERMĘ, šios kelionės rėmėjams, visiems lydėjusiems ir laukusiems sugrįžtančių – už palaikymą ir pagalbą.

Aušrinė Miliukaitė-Janovskienė

Nuotraukos Ramunės Virbickaitės ir Ksionžo pilies administracijos

Kai vienas žmogus suteikia sparnus svajonei ir ja „užkrečia“ bendraminčius, įvyksta kažkas nuostabaus. Tą jausmą, kai svajonė išsipildo, kai širdis prisipildo džiaugsmo, įkvėpimo, noro būti kartu ir auginti naujas svajones,...