Naujausios žinios

Laimutė Dzedzevičienė: „Nereikia išradinėti dviračio“

Janina Pukienė

Straipsnis buvo išspausdintas  sausio 4 d. laikraščio „Širvis“ 1-ame šių metų numeryje.

„O ką čia apie mane galima parašyti? – nustemba čiobiškietė Laimutė Dzedzevičienė, sulaukusi „Širvio“ skambučio. – Visai neįdomus tas mano gyvenimas. Jei ne valdžios „išmislai“ iki šiol „Sodroje“ vienintelis įrašas apie darbovietę puikuotųsi.“

Tai tiesa. Dvidešimt penkerius metus, iki pat uždarymo, Laimutė dirbo Lapelių medicinos punkte. Bet apie tai vėliau. Pokalbį pradedame, žinoma, nuo Čiobiškio.

– Žinau, kad nesate gimusi Čiobiškyje. Kokie gi vėjai čia jus atpūtė?

– Turbūt, likimo vėjai. Gimiau ir augau ne taip ir toli, Viciūnų kaime, netoli Kernavės. Nepriklausomos Lietuvos laikais tiek Kernavė, tiek Čiobiškis priklausė tam pačiam Musninkų valsčiui. Kai su vyru, beje, kilusiu iš Bartkuškio, ieškojome kur įsikurti, apsistojome ties Čiobiškiu. Jau trisdešimt dvejus metus esu čiobiškietė ir nė karto nepasigailėjau čia apsigyvenusi.

– Kuo gi ši vietovė traukia?

– Čia labai gražios vietos ir puikūs, nuoširdūs, geri žmonės. Gyventi čia tikrai gera.

– Nesinorėjo kurtis arčiau gimtų namų?

– Jaunystėje visiems norisi savarankiškumo (šypsosi). Nelabai nuo gimtinės ir nutolom. Baigusi Kauno P. Mažylio medicinos mokyklą, paskyrimą gavau į Švenčionėlius. Ten dirbau vos pusantro mėnesio, norėjosi arčiau savojo krašto. Lapelių kaime, tuometinio Virvyčių kolūkio centre reikėjo medicinos punkto vedėjos, ten ir įsidarbinau. Lapeliai vos už keleto kilometrų nuo Čiobiškio, važinėti buvo patogu, taip nejučiomis ir prabėgo tie dvidešimt penkeri metai. Beje, mano mama kilusi iš Liuliškių, taigi vietos man nebuvo svetimos.

– Šiandien daug kalbama apie medicinos punktų uždarymą. Ne vienas politikas pripažįsta, kad tai buvo klaida, net ir atgaivinti juos žada. Ar tai realu?

– Abejoju. Sunaikinti lengva, atkurti – žymiai sunkiau. Buvau ir esu įsitikinusi – medicinos punktai kaime reikalingi. Buvome arčiausiai žmonių, pažinojome kiekvieną, žinojome bėdas ir problemas. Žinojome, kas kokiomis ligomis serga, kas dispanserizuotas ir privalo reguliariai tikrintis, kuriai jaunai mamai ar šeimai reikia daugiau patarimų ir pagalbos auginant vaikučius. Šiandien dėl „Aspirino“ ar „Citramono“ reikia važiuoti į Širvintas, o tada kasdienių nereceptinių vaistų buvo galima įsigyti vietoje, medicinos punkte. Ir spaudimą pamatuodavome, ir širdelės paklausydavome, ir visus skundus išklausydavome. Medicinos punktas buvo tarsi savotiškas socialinio darbo objektas. Beje, nuo 2004 m. eksperimento tvarka kaimo medicinos punkto darbuotojos pradėjo dirbti su socialinės rizikos šeimomis. Pusė etato įdarbintos medicinos punkte, kita pusė – socialiniu darbuotoju. Gal nereikėjo tos sistemos keisti? Valdininkai ministerijose vis išradinėja seniai išrastą dviratį, o pasekmės kerta kaimo žmogui.

Išties, ne kartą vaistinėje teko matyti, kai iš atokesnio kaimo atvykęs žmogus perka vaistus pagal ilgiausią sąrašą. Ne sau – pusei kaimo reikia parvežti, ne kiekvienam lengva ir paprasta atvažiuoti pačiam. Žmonės pasakoja, kad per tiek metų jau įprato, bet tik uždarius punktus buvo keista ir neįprasta. Buvo patogu patiems užsukti į čia pat esantį punktą, o tie, kuriems ateiti sunkiau, tiesiog paskambindavo, pasiguosdavo ir medikė su lauknešėliu keliaudavo pas pacientą į namus. Taip elgdavosi ir aš.

Ir iki pertvarkos, kai pradėjau dirbti su socialinės rizikos šeimomis, lankydavau gyventojus namuose. Per tiek metų visus pažįsti, žinai jų bėdas ir negalavimus, žinai, kam ko reikia. Socialiniai darbuotojai šiandien dirba praktiškai tą patį darbą. Vėl dviračio išradinėjimas?

Ne vienas Lapelių, bei aplinkinių kaimų gyventojas Jus mini tik geru žodžiu. Daugiavaikė mama J. Arbočienė pasakojo, kad susitaikė, jog punkto nėra jau eilę metų, o kad nėra Laimutės – niekaip. Pasak mamos, Jūs buvote daugiau nei medikė, lankiusi ir puikiai pažinojusi visus jos vaikus. Jūs buvo tarsi sesuo, su kuria galėdavo pasikalbėti ir pasitarti dėl visko. To labiausiai ir trūksta. Kur dabar darbuojatės?

– Uždarius Lapelių medicinos punktą dar porą metų, iki 2011-ųjų, toliau dirbau socialinį darbą. Kol valdininkai nusprendė, kad šį darbą gali dirbti tik diplomuoti specialistai, baigę socialinio darbo studijas. Mediko specialybė ir ilgametė patirtis nebereiškė nieko. Dauguma šį darbą dirbusių žmonių sėdo prie vadovėlių. Aš studijų nebesiėmiau, todėl šiandien dirbu Širvintų socialinių paslaugų centro Globos padalinyje slaugytojo padėjėja.

– Apmaudu dėl to?

– Šiek tiek. Bet labiausiai apmaudu dėl kaimo žmonių, kurie šiandien jaučiasi apleisti ir pamiršti. Apmaudu dėl sunaikintos sistemos, kuri galėjo puikiai tarnauti žmonėms ir šiandien. Gal kažką reikėjo pertvarkyti, patobulinti, bet nueita lengviausiu keliu – uždaryti, sunaikinti.

Laimutė buvo mylima Lapeliuose, myli ją ir geru žodžiu mini ir dabartiniai globotiniai. Geras žmogus visur yra reikalingas.

Šiandien moters gyvenimą džiugina du suaugę vaikai, jau trejų sulaukusi anūkėlė. Dukra seka mamos pėdomis, ji irgi dirba socialine darbuotoja, skatina savanorystę. Girdėjau pasakojant, kad ir Laimutės mama atjausdavo kiekvieną bėdos ištiktą žmogų. Vadinasi, gerumo idėjos šeimoje perduodamos iš kartos į kartą.

Nuoširdžiai dėkoju Laimutei Dzedzevičienei už pokalbį ir linkiu gerumo kupinų Naujųjų metų.

1 Comment on Laimutė Dzedzevičienė: „Nereikia išradinėti dviračio“

  1. Labai nuostabi ,nuošrdi,su didelę širdimi gerumo mano klasiokė Laimutė.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*


2 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčio "Širviui"

Leis ir toliau stovėti Tavo oraus gyvenimo Širvintų krašte sargyboje!

Juridinio asmens (paramos gavėjo) kodas: 304112964

Ačiū!