Naujausios žinios

Laiškai iš Šonpilio. …75…

Nijolė Ona BALIONIENĖ

„Rašykite dorai – lyg prieš sušaudant, dorus žodžius gyvenimas apgins…“

Tokius Anatolijaus Žigulino žodžius savo knygos „Išeinančiojo mintys. Dienoraščiai“ moto pasirinko Liudas Dambrauskas. 1945 m. nuteistas mirties bausme, tris mėnesius laukė jos įvykdymo, po to buvo pakeista į 10 metų katorgos. 24 m. studentas, nenužudęs nei vieno žmogaus, rūpinosi tautos išlikimu ir dėl to propagavo dvasinio pasipriešinimo idėjas. Jis turėjo analitinio mąstymo dovaną, kad ginkluotas partizanų pasipriešinimas yra beviltiškas ir pražūtingas: reikia tausoti tautos geno fondą, kuo daugiau ištraukti žmonių iš miško, kurie nėra susitepę tautiečių žudynių krauju.

dambrauskas

Kadangi Rusijoje į stalinizmo represijų aukas buvo žiūrima atlaidžiau nei Lietuvoje, jis įstengė baigti studijas, apgynė technikos daktaro disertaciją Maskvoje. Lietuvoje išleido daug knygų. Viena jų – „Gyvenimo akimirkos“. Joje gili ir tiksli prieškario ir pokario Lietuvos gyvenimo analizė. Dvitomyje ir dabar aktuali tiesa: Sąjūdis tampa tautos tragedija – virto politinių prisiplakėlių, jų karjeros vieta, nauja diktatūra – tik kitos spalvos. Kitas politinis kalinys Stasys Stungurys rašo knygos pratarmėje: „Vien laisvės troškimo nepakanka, reikia ir proto vertinti susidariusią politinę situaciją. Mūsų nepriklausomybei pritrūko ne tik proto, bet ir sąžinės. Ar paliko ramybėje L. Dambrauską dabartinė klika? Ne! Buvo reikalaujama net atimti iš jo politinio kalinio vardą (?!).

2001 m. išleistoje knygoje „Kovo 11-osios tragizmas“, jis kritikuoja Konservatorių partiją, praėjusią Lietuvos ekonomikos ir kultūros griovimą, nauja nomenklatūra pranoksta savo amoralumu senąją, sovietinę…

Kaip aidu atsiliepia kitos autorės knyga, išleista prieš keletą metų – rašytojos, filosofės Daivos Tamošaitytės „Vapsvos efektas“. Čia autorė analizuoja, kas, kaip ir kodėl naikina mūsų valstybės kūną: šviesuomenė ignoruojama, tik globalistams ruošiamas pasaulis. Žmonija pati iškasė sau kapą. Dar viena mintis, 2012 m. išsakyta filosofo Arvydo Šliogerio: „Lietuva dabar panaši į vandens lašą, nukritusį ant iki baltumo įkaitusios geležies, nors tas pasakytina apie visas senąsias – nusenusias, suvaikėjusias, praradusias savisaugos instinktą, išlepusias, prabangos ir pertekliaus ištvirkintas Europos valstybes.“ Reikėtų dar pridėti, valstybes, kurios šluosto kojas į savo istoriją.

Šitas laiškas turėjo būti atviras trims Pabaltijo teritorijų (ne valstybių) prezidentams. Lyg trys paršiukai Nifnifas, Nufnufas ir Nafnafas – nutarė ir tėškė pareiškimą Maskvai 75-ųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos išvakarėse. Matyt, istorijos vadovėlių nevartę, tik Haufo pasakas: ar būtų buvę šitos ir kitos valstybės?! Nedrįskit tyčiotis iš 27 milijonų žuvusių! Neužtraukit prakeiksmo ant savų valstybių, nevykėliai… „Dievas – ne frajeris“, – pasakė Ukrainos žydų atstovas Jevgen Červonenka. Viskam ateis atpildas. Jeigu ne žydų pozicija – seniai VISA ISTORIJA būtų sunaikinta.

Ponas Nausėda, matei paradą Minske? Ruoškis paradui – tuoj „buduliai“ suorganizuos…

Jau atsiranda šaukiančių į kovą… Gal tai bus neopartizanai?… Kaip įsakysit… Juk viskas įslaptinta 75 metams, vadinasi, amžinai…

Nijolė Ona BALIONIENĖ
Šonpilis

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*