Naujausios žinios

LAISVĖ – TURTAS, UŽ KURĮ KOVOTA

Antanas Pečiulis

Gerai žinoma organizacija Lietuvos politinių kalinių, tremtinių sąjunga. Šios organizacijos rajono pirmininku ilgai dirbo buvęs politinis kalinys Antanas Pečiulis.

Iki šiol kalbėjau su Sovietų Sąjungos „didžiaisiais priešais“, tuo metu buvusiais vos trejų–penkerių metų berniukais ir mergytėmis. Išgabeno į tolimus kraštus juos su mamomis. Kaip tuose kraštuose vargo suaugusieji, mažiukai nelabai žinojo – kentėjo tėvai, o vaikai glaudėsi šalia jų. Svetimas kraštas, svetima kalba, tačiau šalia, nors ir pavargusi nuo baudžiavinio lažo, tačiau mylinti mama, atsirasdavo ir geraširdžių rusių, paglostančių vaikams galvytę. Dabar pavyko pasikalbėti su tikru, prieš tą valstybę sąmoningai kovojusiu, tos valstybės priešu – Antanu Pečiuliu. O kova prasidėjo palaipsniui.

Vos tik tapęs Ukmergės gimnazijos absolventu, Antanas buvo pašauktas vermachtan. Nusprendė – neisiu. Dar gyvendamas tėviškėje, Neveronių kaime, namuose legaliai laikė graižtvinį „Montekristo“ šautuvą. Jei šautuvas legalus, tai nebuvo paslaptis ir kaimynams. Vokiečių laikais nuo kažko slapstęsis vietinis ruselis, pasitraukus vokiečiams, tapęs stribu, apie „Montekristą“ pranešė atitinkamoms instancijoms. Teko Antanui slėptis miške. Tuo metu šiose apylinkėse kovotojams vadovavo Leonas Kudelis slapyvardžiu „Bolševikas“. Jo būryje jau kovojo Antano sesers vyras Adomas Vitkūnas su broliu. 1944 rudenį, būdamas vos 21 metų, Antanas davė priesaiką ir gavo slapyvardį „Kerštas“. Būrį sudarė vietiniai vyrai. Dažniausiai jie lankydavosi Pasadnykų, Moliupės, Neveronių, Leščiūnų kaimuose, reikalui esant kovotojai nuvykdavo net į Čiobiškio miškus. Čia kaip tik tuo metu būriai ėmė jungtis į „Didžiosios kovos“ apygardą. Blogos oro ir gyvenimo sąlygos pakirto jaunojo „Keršto“ sveikatą. Teko paslapčia grįžti namo gydytis.

Naujai kuriamuose kolchozuose trūko raštingų specialistų. Apsižiūrėta, kad gimnaziją baigęs Antanas labai tiktų Šešuolėlių kolchozo buhalteriu. Tačiau nebuvę kariuomenėj tarnautojai pirmiausia turėjo atlikti karinę prievolę. Eiliniai kolchoznikai tikdavo ir be kariuomenės, nes verkiant reikėjo „kelti žemės ūkį“. Tam, kad išlaikytų jauną specialistą, buvo pritaikyta gudrybė: dokumentuose Antanas buvo traktorininkas, o de facto dirbo buhalteriu.

Tuo metu sužinota, kad nelygioje kovoje žuvo būrio vadas „Bolševikas“, vadovauti būriui ėmėsi jo brolis Juozas Kudelis „Dobilas“. Šešuolėlių buhalterio ryšiai su miško broliais pasiekė ir Širvintų NKVD viršininko Geštapino ausis. 1946 m. enkavedistas pasikvietė A. Pečiulį ir ėmė verbuoti, žadėdamas aukso kalnus. Kai Antano nesugundė žadama graži ateitis, davė laiko pagalvoti, o jei nesutiks bendradarbiauti, užtikrino, kad „…supūsi kalėjime…“. Nuojauta sakė: Geštapinas nepaliks ramybėje, tik dienų klausimas, kada suims.

Prieš dingdamas iš legalaus gyvenimo, Antanas naktį sunaikino kontoros rinkiminės apylinkės patalpose kabojusius sovietų vadų portretus ir plakatus. Nereikėjo Geštapinui klausti, kieno tai darbas. Tačiau kolchozo buhalteris laimingai pabėgęs į mišką ir įstojęs į Juozo Kudelio „Dobilo“ partizanų būrį, kurį laiką dingo iš enkavedisto akiračio.

Partizanų būrį sudarė apie 25 vyrus, taip lengviau manevruoti, lengviau su maitinimu. Kovų metu buvo labai taupomi šoviniai, jų labai trūko. Rusai puldami šaudydavo serijomis, o lietuviai atskirais šūviais, stengdamiesi be reikalo neeikvoti šaudmenų. Vieno susirėmimo metu Antanas buvo nesunkiai sužeistas. Kovų draugai P. Narijauskas „Aitvaras“, M. Rudys „Lazdynas“, M. Bulauka „Kolumbas“, O. Narijauskas „Žirgelis“ ir kiti su kitais būriais ir skyriais palaikydavo ryšius per ryšininkus J. Saliamoną „Linksmutį“, A. Bagdonavičių „Vingį“. Vėliau „Vingis“ tapo aktyviu „Dobilo“ būrio partizanu.

Vieną kartą, būnant netoli Neveronių, Antanui buvo leista užeiti namo nusiprausti, persirengti, pasiimti maisto. Pečiulių namas didelis, viename jo gale buvo įsteigta pradinė mokykla (namas ir dabar tebestovi, tik, deja, negyvenamas). Kitą dieną mokyklos patalpose turėjo vykti kaimiečių susirinkimas, kuriame planavo dalyvauti ir valsčiaus pareigūnai. Kaip tyčia tos dienos vakare Antanas jau turėjo grįžti į „Dobilo“ būrį. Vengiant susitikimo su nereikalingomis akimis, kovotojas svirne nutarė laukti vakaro. O tvarto pastogėje jau buvo įsitaisiusi pasala. Jie pastebėjo, kad į svirną įėjo vyriškis ir neišeina. Kažkokiu būdu pranešta Širvintų garnizonui. 30–35 kareiviai, vadovaujami KGB viršininko Senčenkos, apsupo Pečiulių sodybą, prie svirno durų pastatė sargybinį. Vengdami triukšmo, nutarė palaukti, kol pasibaigs susirinkimas ir tada sučiups partizaną.

Kas vyko kieme, Antanas matė per stogo plyšį. Nutarė jokiu būdu nepasiduoti. Turėtą automatą, suvyniojęs į medžiagą, paslėpė grūdų aruode (vėliau namiškiai, suradę automatą, perdavė „Dobilui“), sau apsiginti pasiliko tik pistoletą. Kai susirinkimas pasibaigė, sargybinis prisiartino prie svirno durų. Antanas jas staigiai atidarė ir jomis partrenkė sargybinį, o tada gerai žinomomis vietomis pasileido bėgti, griovyje atsikratė pistoletu. Tuojau pasipylė šūviai. (Ką tada jautė Antano namiškiai!?) Kareivių buvo daugybė, išsislapsčiusių po visą kaimą, tad netoli nubėgo partizanas, kaimynų kieme budėjęs kareivis įrėmė į Antaną ant šautuvo užmautą durtuvą: „Ruki v verch!“ (Rankas aukštyn). Subėgo daugybė kareivių. Pagaliau užduotis įvykdyta – banditas pagautas.

Suimtas Antanas buvo nugabentas į Širvintas. Tardė pakaitomis, beveik visada naktimis. Tardė žiaurusis NKVD viršininkas Geštapinas ir KGB viršininkas Senčenka. „Dobilo“ būrys kovojo palyginti toli nuo Širvintų, tad jie neturėjo tikslios informacijos, kas buvo jo sudėtyje. Suimtasis, nepaisant baisių kankinimų, neprisipažino, kad dalyvavo miško kovose. Ypač žiauriais būdais išgauti reikalaujamą tiesą tardymų metu stengėsi Geštapinas. Jis suimtąjį ne mušė, o daužė, pistoleto rankena suskaldė pakaušį. Jo smūgių žymės iki šiol yra Antano Pečiulio pakaušyje.

Po neįsivaizduojamų devynių parų kankinimų, leisgyvis Antanas buvo perkeltas į Ukmergės saugumą, kurio mažoje rūsio patalpoje su kitais suimtaisiais kentėjo ir troško be oro tris mėnesius. Neprisipažinus apie kovas miške ir šios kaltės neįrodžius, Antanas buvo teisiamas tik už rinkiminių patalpų, Lenino bei Stalino portretų suniokojimą ir slapstymąsi. Šių dienų akimis žiūrint, teistas visai už smulkmeną, o tada tai buvo baisus nusikaltimas. Užbaigus bylą Ukmergėje, nusikaltėlis buvo perkeltas į Lukiškių kalėjimą. Iš Panerių persiuntimo punkto 1947 m. pabaigoje nuteistas 8 metams ir etapu „iškomandiruotas“ į Jakutijos Vasilievkos lagerį darbams urano kasyklose – urano kasečių sodrinimo darbai amžino įšalo žemėje.

Kelionė truko visą mėnesį iki Čitos, po to pėsčiomis prie Aldano upės. Retkarčiais buvo perduodami artimųjų laiškai, bet visi būdavo perskaitomi. Štai viename laiške sesuo parašė, kad daugiau nebesėsime dobilų. Kalinys suprato apie kokius dobilus kalbama – nebėra vado „Dobilo“. Naktį politinis vadovas kviečia: „Ar žinai kas yra dobilas?“ „Žinau“, – atsako Antanas. Nudžiugo politinis vadovas – pagaliau susiprato kalinys, nuo sunkių darbų proto įgijo – prisipažins. „Dobilai – tai žolė, kuria šeriami gyvuliai. Dobilus šienauja, džiovina…“ – paaiškino lietuvis. Suprato politinis vadovas, kad nieko neišgaus, o prieš vadovybę reikia pasiaiškinti, tad išsiuntė Antaną kuo toliau nuo savęs į pasaulio kraštą – Kalymą, Magadano sritį, Adygalacho lagerį darbams prie kelių, kur baisūs šalčiai žiemą, net iki 50 laipsnių. Davė kažkokias šimtasiūles, kareivių sunešiotus, kiaurus kietus veltinius. Miegoti tekdavo apsirengus dviejų aukštų naruose. Vasara trumpa: birželis–rugpjūtis. O per tą vasarą mašalų mašalų, net juoda, neįmanoma apsiginti. Dėl bausmės atlikimo itin sunkiomis sąlygomis kalinimo laikas A. Pečiuliui buvo sutrumpintas, tad 1952 metų rudenį politinis kalinys grįžo namo.

O Lietuva, už kurią kovojo, dėl kurios kalėjo, Antano nelaukė. Tėviškėje nepavyko prisiregistruoti. Politiniai kaliniai galėjo gyventi nearčiau kaip 100 km nuo sostinės. Teko važiuoti pas kaimynus į Molėtų rajoną, Alantą. Tačiau neilgam. Po trijų mėnesių ir iš ten išsikraustė. Su žmona prisiglaudė tuometiniame Kavarsko rajone. Įsidarbino Staškūniškio sovietiniame ūkyje buhalteriu. Darbas buvo pažįstamas. Dirbdamas buhalteriu, Antanas sugebėjo mokytis Vilniaus buhalterių mokykloje. Ją baigus, A. Pečiulį paskyrė vyr. buhalteriu Šešuolėlių sovietiniame ūkyje. Reiklus sau Antanas nepasitenkino turimomis buhalterijos žiniomis, jis toliau neakivaizdiniu būdu studijavo Vilniaus buhalterijos technikume. Nuo 1972 metų dirbo gyvulininkystės komplekso vyr. buhalteriu. A. Pečiuliui vadovaujant gyvulininkystės komplekso buhalterija dešimt metų Žemės ūkio ministerijos pavaldžiose įmonėse buvo pripažinta geriausia Lietuvoje.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Antanas Pečiulis buvo rajono Sąjūdžio narys. Lietuvos politinių kalinių, tremtinių sąjungos rajono skyriaus narys, nuo 1994 m. šios sąjungos pirmininkas, vėliau šias pareigas perdavė L. Kinderevičienei. Aktyvus visuomeninis darbas nepalieka A. Pečiulio. Jis priklauso Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiui, yra sąjūdžio tarybos narys.

Šiandien Antanas Pečiulis deja, jau tapęs našliu, namuose tvarkosi pats. Energingas, puikiausiai prisimena senus įvykius, domisi šių dienų aktualijomis. Paklausus, kaip išsaugojo iki šiol sveiką humoro jausmą ir puikią atmintį, ponas Antanas atsako: „Reikia atlaikyti NKVD tardymus, pagyventi amžino įšalo žemėje ir būsite sveiki ir ilgaamžiai.“ Skaudus pajuokavimas, tačiau savo gyvenimo kelyje kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, nežiūrint politinio kalinio dalios, neatsisakytų. Ištvermingas Neveronių kaimo jaunuolis atlaikė pasitaikiusius baisumus, tad dabar tesidžiaugia gražiu, ramiu gyvenimu.

Nuotraukos autorės ir iš asmeninio A. Pečiulio archyvo

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*