Laisvės gynėjų minėjimas Kultūros centre
Valda Patinskienė
Sausio mėnuo mums, Lietuvos gyventojams, dabar jau visada siesis su 1991 m. sausio įvykiais. Po naujametinio šurmulio ateina susimąstymo, prisiminimo, pasididžiavimo laikas. Tikrai turime kuo didžiuotis: mes prieš 25 metus buvome Sausio 13-osios įvykių liudytojai. Jaunimui mūsų pasakojimai gal net ir nelabai įtikėtini: ar gali tokia savanorių minia geranoriškai dieną naktį per šaltį prie laužų budėti ir ne tik budėti, bet ir be ginklų apginti savo šalį ir iškovoti nepriklausomybę, iškovoti laisvę. Tam Kultūros centre sausio 12 d. ir buvo skirtas vakaras.
Maloniai nustebino žiūrovų pilnutėlė salė, ypač daug moksleivių. Po merės Ž. Pinskuvienės įžanginio žodžio į sceną buvo pakviestas Antanas Kanapienis. Jis tuo metu su kitais savanoriais budėjo Seime. Prisiminimai po 25 metų liko tokie pat, tarytum tai buvo tik vakar. O moksleivių paklaustas, ar nebuvo baisu, prisipažino, kad buvo baisu, tik nebuvo kada bijoti. „Buvom pasiryžę viskam,“ – kalbėjo A. Kanapienis. Apie televizijos bokšto šturmą prisiminimais pasidalijo tų įvykių dalyvis Jonas Pinskus. Jis pasakojo apie bokšto užpuolimą, apie šalia jo stovėjusį ir žuvusį žmogų, apie mergaitę, kuri tik laimingo atsitiktinumo dėka liko gyva ir nubėgo tolyn, ( vėliau signataras G. Patackas tą mergaitę pristatė Seime), nors buvo atsidūrusi po tanku, apie tai, kad teko nešti sužeistuosius į greitosios pagalbos mašinas. J. Pinskus kalbėjo ramiai. Gal nenorėjo gąsdinti jaunųjų klausytojų, o man nuo jo pasakojimo per kūną bėgiojo šiurpuliukai. Moksleiviai turėjo klausimų ir televizijos bokšto gynėjui.
Į sceną buvo pakviesti Molėtų rajono Giedraičių Antano Jaroševičiaus gimnazijos gimnazistai, kurie pristatė literatūrinę meninę kompoziciją „Lietuvos vyrai į vainą jojo“. Puikiai skambėjo tų laikų dainos, gerai vaidino vaikinai atlikdami Lietuvos karių roles, o kai uždainavo „Lietuva, Lietuva, Tu mums šventa“ (m. / ž. K. Mašanauskas „Lietuva“), visa salė atsistojo ir pritarė balsu. Buvo pakviesti ir apdovanoti Giedraičių gimnazijos direktorė Vilė Petkūnienė, dramos būrelio vadovė mokytoja Donata Vertinskienė, muzikos vadovė Asta Cicėnienė, mokytojas, šaulys, ansamblio dalyvis Albertas Putna, Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos, Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinės mokyklos moksleiviai, dalyvavę Vilniuje 9 km. „Gyvybės ir mirties kelio“ bėgime. Visi – ir Giedraičių gimnazijos gimnazistai, ir bėgimo dalyviai – buvo pakviesti nusifotografuoti bendrai nuotraukai su mere. Giedraičių A. Jaroševičiaus gimnazija ugdymą orientuoja į patriotinį auklėjimą, puoselėja savo tradicijas, Vasario 16-ąją švenčia būtinai tą pačią dieną. Gimnazija su Širvintomis jau senokai palaiko draugiškus ryšius, yra dalyvavę miesto jubiliejaus šventėje, bendrauja su Širvintų L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazija.Po apdovanojimų žiūrovai buvo pakviesti prie miesto laužo, prie kurio ansamblis „Gojus“ ir „Bočių“ choras atliko Tautišką giesmę, kartu su renginio dalyviais padainavo patriotinių dainų. Tuo minėjimas nesibaigė, nes visi buvo pakviesti į Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią, kurioje kitą dieną – sausio 13 d. – buvo švenčiamos šv. Mišios už Laisvės gyvėjus ir Lietuvos nepriklausomybę.
Fotoreportažą iš Laisvės gynėjų dienos minėjimo galite pamatyti čia
Graži nuotraukoje vėliava :),čia neapsižiūrėjimas ar specialiai. Primena anuos laikus.
Antras šiame laikraštyje ir pirmas šios autorės objektyvus straipsnis. Pagarba rašytojai. Visi kiti skelbti skaitalai buvo ir yra su nutylėta tiesa arba iškraipytais faktais.
to taip – visą tiesą gali išgirsti garso ar video įrašuose 😀
Koktu, kad tokią dieną prisiminimais dalinosi ne širvintiškiai, kurių ir prie Seimo, ir prie TV bokšto buvo ne vienas, o vis tos pačios šeimynėlės atstovas. Negi net čia norima parodyti, kad jei tas ponas nebūtų buvęs prie bokšto (kažin, ar išties buvo, dabar tų „didvyrių“ vis daugiau atsiranda), nebūtume apgynę savo laisvės? O vėliava, bent jau nuotraukoje, tikrai keistokai atrodo.
Desineje buvo ir raudona spalva, bet renginio metu sprogo raudona lempa;)