Pasidalink per Facebook!

Tūlas Širvintų miesto paauglys, paklaustas, kas yra Renata Blusevičienė, atsakys – mano dorinio ugdymo mokytoja. Tačiau ne kiekvienas žino jos hobį, lydintį nuo vystyklų. Tad iš naujo susipažinkime su Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos vyresniąja dorinio ugdymo mokytoja ir „Atžalyno“ talentai nugalėtoja Renata Blusevičiene.

Vasario 12 d. kartu su savo mokiniu Dailiumi Kavalevskiu dalyvavote „Atžalyno“ progimnazijos talentų konkurse. Kodėl nusprendėte dalyvauti ir kaip ilgai gyvuoja Jūsų duetas?

Mūsų duetas susikūrė prieš vienerius metus. Dalyvaujame mokyklos renginiuose, kuriuose reikia padainuoti. Noriu labai padėkoti Dailiui. Tai jis pasiūlė kartu sudalyvauti mokyklos talentų konkurse ir uždegė toliau dainuoti.

Ką Jums reiškia dainuoti?

Dainuodami mes atveriame sielas žmonėms. Norime, kad mūsų dainos paliestų žiūrovų širdis. Dažnai su Dailiumi sakome: „Jeigu išeidami Jūs niūniuosite dainos melodija, vadinasi, mes pasiekėme savo tikslą.“ Mes tikime, kad dainoje susitinka žmonių sielos.

Kaip seniai dainuojate?

Kiek save prisimenu, tiek ir dainuoju. Kartais pagalvoju, jeigu dingtų balsas ir negalėčiau dainuoti, mano siela numirtų.

Kada Jums yra tekę dalyvauti Dainų dainelėje?

Nuo darželio laikų dalyvaudavau Dainų dainelės konkursuose. Mane pastebėjo ir į vaikų ansamblį paėmė lopšelio / darželio „Saulutė“ muzikos vadovė Rožė Polonskienė. Mokykloje dainavau a. a. Jeronimo Pauliukonio vadovaujamame chore. Kai Ramunė Pauliukonienė pradėjo dirbti muzikos mokytoja, pakalbino mane ruoštis Dainų dainelei kaip solistei. Jos vyras, Gintaras Pauliukonis, akomponuodavo. Būdama abiturientė pirmą kartą patekau į respublikinę Dainų dainelę. Tuo metu mažai kas iš mūsų rajono, be Čiobiškio socializacijos centro auklėtinių, pakliūdavo į respublikinį konkursą, kuris visada vykdavo Moksleivių rūmuose, Vilniuje. Tąkart aš dainavau dvi lietuvių liaudies dainas ir D. Miliukienės ir V. Keliuočio sukurtą dainą apie laisvę. Ši daina sukurta Baltijos keliui atminti. Po šios dainos konkurse nepažįstama mama su vaikeliu vienintelei man įteikė gėlių. Man tai buvo didžiausias įvertinimas.

Kaip suprantu, ne vieną kartą yra tekę dalyvauti Dainų dainelėje. Gal galite pasidalinti įsimintiniausiais nuotykiais, patirtais konkurso metu.

Tais pačiais metais, t. y. 1990 m., zoninės atrankos metu Ukmergėje, kai tik man reikėjo dainuoti, dingo elektra. Nepasimečiau ir dainavau be mikrofono. Kai užplėšiau lietuvių liaudies dainą, visa salė nuščiuvo.

Kur dar tekdavo Jums koncertuoti, dainuoti, dalyvauti muzikinėje veikloje?

Koncertuodavau mokyklos, rajono renginiuose. Prisimenu vieną koncertą Molėtuose. Tuo metu buvau abiturientė. Tame pačiame koncerte dainavo ir Vaida Genytė. Ji jau buvo garsi su savo daina „Sparnuotosios supynės“, todėl bijojau, kad nepasirodysiu taip puikiai kaip ji. Tačiau atlikdama D. Miliukienės ir V. Keliuočio dainą, jaučiau, kad žiūrovus daina labai sujaudino.

Nuo penkiolikos metų giedu Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo chore. Pragyvenau daug vargonininkų. Visiems jiems esu labai dėkinga, kurie mokė, palaikė, visada skatino tobulėti. Ačiū I. Vasiliauskienei. Jos dėka tobulėjo mano vokaliniai gebėjimai. Daug kartu giedojome ne tik savos parapijos bažnyčioje, bet ir užsienyje. Ačiū dabartiniam vargonininkui Sigitui, kuris skatina toliau tobulėti, pasitiki mano gebėjimais labiau nei aš pati.

Džiaugiuosi, kad teko dainuoti mišriajame chore „Navis“. Dainuodama chore, turėjau puikią galimybę tobulėti, dainuoti įvairaus stiliaus dainas.

Ar meilė dainai, giesmei neišblėso iki šiol?

Niekada net nekilo mintis, kad galėčiau imti ir jau nedainuoti. Išgirdusi širdžiai priimtiną melodiją, tuoj ją niūniuoju. O jei daina skamba ne lietuvių kalba, tuoj sukuriu žodžius. Manęs dažnai klausia, kodėl nepasirinkau šio kelio – dainuoti. Nežinau. Tiesiog taip susiklostė mano gyvenimo įvykiai. Manau, kad ne aš pasirinkau dainuoti ten ar kitur, Dievas mane pasirinko. Gal būt jei šiandien būčiau garsi dainininkė, savo gyvenime neturėčiau nuostabios šeimos, kurie visada mane palaiko, nebūčiau sutikusi tiek nuostabių žmonių, mylimų draugų, kurie mane palaiko ir skatina į eiti pirmyn. Ypatingai dėkoju mamai, kuri visada manimi tikėjo. Kartais atrodo, mano artimieji tiki manimi labiau nei aš pati savimi. Ir matyt Dievui esu reikalinga čia – bažnyčioje. Juk dainuoti gali labai daug kas, o giedoti – didelis pašaukimas. Nesakau, kad dainuoju tobulai, labai toli iki to tobulumo, bet visada dainuoju širdimi. Noriu paliesti žmogaus sielą. Jei matau, kad žmogus po mano giedojimo verkia, vadinasi jo siela buvo pakylėta.

O Jūsų vaikai, ar perėmė mamos talentą? Ar noriai dainuoja?

Net ir laukdamasi savo vaikų nenustojau dainuoti. Prisimenu, kai laukiausi pirmagimio Lino, iki jam ateinat į pasaulį, buvo likusi savaitė, o mokykloje Advento renginys. Aš tiesiog negalėjau nedainuoti. Taigi mes su Linu dainavome dviese, tik jis mano pilvelyje. Jaunėlis Ignas dar ir šiandien prašo padainuoti prieš miegą lopšinę. Linas jau yra dalyvavęs Dainų dainelėje, galėtų dainuoti toliau. Bet…ech ta paauglystė. Ignas turi stiprų balsą, lankė mokyklos chorą, namuose noriai koncertuoja mums ir svečiams. Nežinau, ar jie dainuos ateityje. Kiekvienas turi pats pajausti širdyje troškimą dainuoti, nes dainuoti techniškai gerai galima išmokti, bet dainuoti širdimi gali ne visi.

Nuoširdžiai Jums dėkoju už nuoširdų pokalbį, širdies pokalbį. Jūsų besiklausant prisiminiau publicisto A. Navicko žodžius: „Mūsų menkumas ar didybė daugiausia priklauso nuo to, kokius idealus pasirenkame, kokiu pagrindu vadovaudamiesi kuriame savo gyvenimą. Jo kryptis, o ne mūsų įgimti ar įgyti talentai, yra pagrindinis mūsų vertės matas.“ Linkime dorinio ugdymo mokytojai Renatai Blusevičienei sėkmės, gyventi savo idealais ir giesmėmis žadinti žmonių jausmus dvasiniam grožiui.

Tūlas Širvintų miesto paauglys, paklaustas, kas yra Renata Blusevičienė, atsakys – mano dorinio ugdymo mokytoja. Tačiau ne kiekvienas žino jos hobį, lydintį nuo vystyklų. Tad iš naujo susipažinkime su Širvintų...